Perskaitytų knygų apžvalga - Isabel Allende, Julian Barnes, Svetlanos Aleksijevič, Francine Jay, Sam Christer ir Ramunė Murauskienė

        Labas.

       

       Praėjusi  savaitė buvo labai sunki. Jau senai buvau turėjusi tokį stiprų peršalimą ir taip prastai jaučiausi. Tris dienas praleidau tiesiog lovoje, nes neturėjau jėgų niekam: nereikėjo nei televizijos, nei knygų. Nieko. Tiesiog daug skysčių ir poilsis. Ir daug daug miego. Ir spalio mėnesio įrašai dėl to šiek tiek vėluoja. Ir tiesą pasakius,  nuotaika visą savaitę nekokia. Gal ir oras jau veikia, ir jėgų stygius po ligos, kad tiesiog nėra noro ir motyvacijos kažką daryti.
         Nemėgstu šlapio, niūraus ir drėgno rudens. Tuomet ir rytais keltis būna sunkiau ir tos geros nuotaikos ir energijos kartais pristinga. Labai tikiuosi, kad spalis dar palepins gražiomis ir saulėtomis rudens dienomis. O kaip Jums, ar patinka ruduo?
         Rugsėjo mėnesį perskaičiau šešias knygas. Todėl labai savimi didžiuojuosi, kad vis tik radau daugiau laiko ir noro knygų skaitymui. O ilgėjant vakarams, tikiuosi laiko skaitymui bus ir dar daugiau.

           Šiandien trumpai papasakosiu apie skaitytas knygas. Jas vertinu pagal tokią sistemą:

• 🌞☀️☀️☀️☀️ - knygą vertinu šiaip sau, perskaičiau, tačiau didelio įspūdžio nepaliko;
• 🌞🌞☀️☀️☀️ - knygą vertinu vidutiniškai,  įtraukė, tačiau didelio įspūdžio nepaliko;
• 🌞🌞🌞☀️☀️ - knygą vertinu gerai, patiko, rekomenduoju perskaityti kitiems;
• 🌞🌞🌞🌞☀️  - knygą vertinu labai gerai, skaičiau su malonumu, patiko, rekomenduoju perskaityti visiems;
• 🌞🌞🌞🌞🌞 -  knygą vertinu labai gerai, paliko įspūdį, su mielu noru skaityčiau dar kartą, ir norėčiau knygą įsigyti ir įtraukti į savo asmeninę namų biblioteką.

            Pirmoji perskaityta knyga - Isabel Allende Vidury žiemos (knygą galite pavartyti čia).  Tai antroji mano skaityta šios autorės knyga. Pirmoji, beje labai panašios tematikos, vadinasi Meilužis Japonas. 

            Knygos siužetas prasideda Brukline. Mieste siaučia didžiulė pūga, dėl kurios visame mieste sutrinka eismas. Knygos herojė Lusija Maras, įstrigusi savo bute, jai kompaniją palaiko tik mažas šunytis. Moteris kenčia ne tik šaltį, bet ir vienatvę. Lusija Maras gyvena šešiasdešimtmečio Ričardo Baumasmerio nuomojamame bute, rūsyje. Ričardas - jau garbaus amžiaus, protingas, išsilavinęs, dirbantis dėstytoju universitete. Tačiau taip pat yra labai vienišas. Ričardui draugiją palaiko tik jo taip mylimos katės. Ir štai, siaučiant pūgai, Ričardas priverstas vežti vieną iš savo kačių pas veterinarą. Kelionės metu jis papuola į autoįvykį, kur susipažįsta su jauna mergina, imigrante iš Gvatemalos - Evelina Ortega. Šis netikėtas autoįvykis supina visų trijų veikėjų likimus: Lusijos Maras, Ričardo Baumasterio ir Evelinos Ortegos. Jie yra priversti nuslėpti sunkų nusikaltimą, kurio nei vienas iš trijulės nėra padaręs. Knygos herojai leidžiasi į kelionę, kurios metu, kiekvienas pasakoja savo nelengvą gyvenimo istoriją, dalijasi išgyvenimais ir prisiminimais. 

               Vidury žiemos - tai tradicinis, lengvas, greitai susiskaitantis romanas. Istorija įtraukia nuo pat pirmųjų knygos puslapių iki pat paskutiniojo skyriaus. Knygoje pasakojami herojų išgyvenimai, visų trijų labai skirtingi, tačiau kartu ir labai panašūs. Visus tris veikėjus per gyvenimą lydi išbandymai, meilė, skausmas ir vienatvė. Knygos pabaigoje, kaip visada, išaiškėja visos paslaptingo nusikaltimo detalės. 

                 Knyga įtraukianti, susiskaitė greitai, tačiau labai didelio įspūdžio man nepaliko.

Mano įvertinimas: 🌞🌞🌞☀️☀️

    Antroji perskaityta knyga Julian Barnes - Vienintelė istorija (knygą galite pavartyti čia). Apie vieną iš Julian Barnes knygų rašiau ir praėjusioje savo knygų apžvalgoje (įrašą galite rasti čia). Galiu tik patvirtinti, kad šio rašytojo knyga Vienintelė istorija man taip pat paliko didelį įspūdį. 

"Ką Jūs pasirinktumėte: Labiau mylėti ir labiau kentėti ar mažiau mylėti ir mažiau kentėti? Mano  manymu, tai esminis dalykas". 

          Pagrindinis knygos herojus - Polas. Savo istoriją jis pasakoja praėjus penkiasdešimtmečiui. Labai įdomus autoriaus rašymo stilius -  tarsi dienoraštis. Autorius pats prisipažįsta, kad rašydamas istoriją tikisi ją papasakoti taip, kaip buvo. Bet praėjus šitiek metų gali pasitaikyti ir netikslumų.

"Visi galime papasakoti tik vieną istoriją. Aš nesakau, kad mums gyvenime atsitinka tik vienas įvykis. Įvykių daugybė, ir iš jų sudėliotume begalę istorijų. Bet iš ju visų reikšmingiausia tik viena vienintelė, tik ją vieną ir verta papasakoti. Aš papasakosiu savąją. "

        Pirmojoje knygos dalyje autorius pasakoja, kaip jis, būdamas vos devyniolikos metųs sutinka Siuzaną, vidutinio amžiaus moterį. Siuzana ištekėjusi, turi vyrą ir dvi dukras. Gyvena santuokoje su nemylimu vyru. Tarp Polo ir Siuzanos pamažu prasideda draugystė, kuri galų gale peraugą į meilę. Įsimylėjeliai slaptosi, slepia savo meilę, susitikinėja. Tačiau galų gale tiesa išaiškėja, ir be jokios abejonės, tokie santykiai sulaukia daugybės krtikos. Autorius gana smulkiai aprašo savo jausmų transformaciją Siuzanai, savo jaunatviškumą ir lengvabūdišką požiūrį į gyvenimą. Polas - jaunas vaikinas, gyvenantis tėvų namuose, jų išlaikomas ir visai negalvojantis apie pinigus. Ką jis gali pasiūlyti Siuzanai? O ką ji galinti suteikti jam?

"Tu besąlygiškai stoji už meilę ir besąlygiškai stoji prieš vedybas. Kuo daugiau apie tai galvoji, tuo spalvingesnių randi palyginimų. Santuoka - tai šuns būda, kurioje gyvena palaidas nuo grandinės pasitenkinimas. Santuoka - tai brangenybių dėžutė, kurioje mįslingos atbulinės alchemijos veikiami auksas, sidabras ir deimantas virsta juoduoju metalu, strazu ir kvarcu. Santuoka - tai apleistas valčių sandėlis, kuriame riogso nereikalinga dvivietė kanoja prakoiurusiu dugnu ir vienu išlikusiu irklu. "

          Antrojoje knygos dalyje pasakojamas Polo ir Siuzanos gyvenimas, persikėlus iš kaimo į miestą. Polas mieste jaučiasi puikiai, įstoja mokytis, nori įsigyti išsilavinimą ir susirasti padorų darbą. Polo dažnai nebūna namuose. Siuzana po truputį skęsta depresijos ir alkoholio liūne. Autorius labai smulkiai pasakoja apie Siuzanos kritimą į liūną. Iš pat pradžių jis ir pats tuo netiki, slepia, teisina ją prieš aplinkinius, tačiau galų gale supranta ir pripažįsta, kad Siuzanai reikia pagalbos. Tačiau ar jis pajėgus ją suteikti?

"Jis prisiminė, kaip kadaise Kaime, gulėdamas lovoje, mėgindavo apibrėžti, kas yra meilė. Galiausiai nusprendė: meilė yra tarsi per visą ilgį išsitiesinę amžinai suraukti antakiai. Hm: Meilė - tai pasibaigusi migrena. Ne, blogiau: meilė kaip botoksas. Dar vienas jo palyginimas: meilė - tai toks jausmas, kad tavo plaučiai staiga prisipildė gryno oro. Meilė - tai ne visai legalūs narkotikai?"

"Meilėje viskas tikra ir viskas melaginga:tai vienintelis dalykas, apie kurį neįmanoma pasakyti nieko absurdiško - sentencija įstrigo iš pirmo karto. Mat jam ji atsivėrė gilesne potekste: pati meilė niekada nebūna absurdiška, kaip ir nė vienas iš jos veikiančiųjų asmenų. Meilė prasprūsta pro griežčiausias elgesio ir jausmų normas, kurias visuomenė gali įpiršti."

            Pagrindinė knygos tema - Meilė. Meilė, kuri prasideda įsimylėjimu, staigiu jausmų proveržiu. Tada nurimsta, susiguli, pereina į kitą santykių lygmenį, kada du žmonės pripranta vienas prie kito ir tiesiog gyvena kartu. Pasakojama, kaip meilė virsta nusivylimu, gėda, pykčiu ir galų gale abejingumu ir susitaikymu. Visa meilės evoliucija, kuri egzistuoja žmoguje visą jo gyvenimą. Autorius taip aiškiai ir ryškiai aprašo jaučiamas emocijas, išgyvenimus ir nusivylimą. Kaip padėti mylimam žmogui, kuomet jis pagalbos nenori, o gal negali priimti? Tiesiog skaitydama atrodo gali  ir imi išgyventi tą aprašomą jausmą, tą emociją - skausmą ir išgyvenimą, nerimą dėl mylimo žmogaus. Kaip jam padėti? O kartu kaip padėti sau? Kaip pirmoji meilė paveikia jauno žmogaus gyvenimą, kokį pėdsaką gali palikti jame?

          Trečiojoje knygos dalyje pasakojama jau subrendusio Polo istorija. Istorija praėjus keliems dešimtmečiams. Polas vis dar bando atsakyti į klausimą: ką jis jaučia Siuzanai. Ar pyksta ant savęs, kad vis tik  nesugebėjo jai padėti ir paliko dukters globai? Ar jis atleido jai ir kartu sau? Ir ar iš tiesų meilė egzistuoja visada, tik keičiasi jos forma?

           Vienintelė istorija - tikrai paliko man įspūdį. Autoriaus rašymo stilius įdomus, netradicinis, lengvai skaitomas. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Kartais rodos gali net pajusti knygoje aprašomą skausmą ir nusivylimą, pyktį. Kaip visada, daug įdomių minčių ir pamąstymų apie meilę, skausmą, netektį ir nusivylimą, apie žmonių tarpusavio santykius, santuoką. 

            Knygą perskaičiau greitai, tačiau dar ilgai galvojau apie jos turinį, ir knygos pradžioje autoriaus užduotą klausimą. Kas iš tiesų yra geriau?  Labiau mylėti ir labiau kentėti ar mažiau mylėti ir mažiau kentėti?  Knygos pabaigoje autorius palieka savo atsakymą. O skaitytojui belieka surasti savąjį. 

 Mano įvertinimas: 🌞🌞🌞🌞🌞

             Trečioji perskaityta knyga Svetlanos Aleksijevič Karo veidas nemoteriškas.  Autorė - baltarusių rašytoja ir žurnalistė, turbūt labiausiai žinoma dėl savo  savo itin populiarios tapusia knygos -  Černobylio malda. 2015 metais Svetlanai Aleksijevič įteikta literatūros Nobelio premija "už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą".

                Karo veidas nemoteriškas - stipri ir didžiulį įspūdį paliekanti knyga. Knygoje pateikiamos trumpos moterų, dalyvavusių Antrajame pasauliniame kare istorijos ir netgi išpažintys. Autorė parodo kitą karo pusę, ne iš vyriškos pusės, ne apie kovas, heroizmą, pergales. Knygoje aprašomas karas iš moteriškos pusės: jausmai, įspūdžiai, patirtys, kovos, nužmogėjimas, mirtis ir netgi meilė. Iš atskirų, mažyčių moterų istorijų autorė kuria bendrą Antrojo pasaulinio karo istoriją iš moteriškos pusės. 

"Mūšis baigėsi naktį. O ryte iškrito sniegas.  Po juo žuvusieji... Daugelių rankos pakeltos į viršų. .. į dangų... Paklauskite manęs: Kas yra laimė? Atsakysiu... Tarp žuvusiųjų staiga rasti gyvą žmogų..."

             Knygos "herojės" - paprastos moterys, kurios savo noru keliavo į frontą, pačios prašėsi kovoti už Tėvynę, už savo vyrus ir vaikus. Moterys, kurios tapdavo ne tik sanitarėmis, felčerėmis, virėjomis ar skalbėjomis, tačiau dirbdavo tankistėmis, snaipėrėmis, ryšininkėmis, išminuotojomis ar netgi kovotojomis priešakinėse fronto pozicijose. Tačiau stengdavosi išlaikyti moteriškumą: kai iš kuprinių pasisiūdavo sijoną, norėdavo puoštis, neprarasti  trapaus moteriškumo.

"Stengdavausi visada būti pasitempusi, grakšti. Ir man dažnai sakydavo: "Viešpatie, negi ji buvo mūšyje, tokia švarutė". Labai bijojau, kad jeigu mane užmuš, gulėsiu negraži. Mačiau daug užmuštų mergaičių... Purve.... Vandenyje... Na... Kaip.... Nenorėjau šitaip numirti.... <...> Man atrodo, visos mūsų mergiotės taip galvojo. O vyrai iš mūsų šaipėsi, jiems tai atrodė juokinga. Girdi, ne apie mirtį galvoja, o apie velniažin ką, apie kvailystes, apie moteriškas nesąmones. "

         Labai daug rašoma apie mirtį. Apie baimę numirtį, apie mūšius, sužeistuosius, jų slaugymą. Apie viltį - viltį išgyventi. Apie praradimo skausmą, apie pyktį, liūdesį, svajones ir netgi meilę.

"Apie ką mes svajojome? Pirma, aišku - nugalėti, antra - likti gyvoms. "Viena: Baigsis karas, ir aš prigimdysiu daug vaikų", kita: "Aš įstosiu į institutą", o kažkuri: "O aš iš kirpyklos neišeisiu". Arba: "Nusipirksiu gardžių kvepalų šalikėlį ir segę." Ir štai tas laikas atėjo. Visos staiga pritilo".

         Knygoje apstu tokių vietų, kur tiesiog norisi nustoti skaityti ir padėti knygą į šalį. Kaip, kad skaičiau vieną iš knygos recenzijų, kurioje rašoma, kad tiesiog norisi apkabinti savo vaiką. Nes sunku patikėti, kad tai ne išgalvotos, netikros istorijos, o tikri išgyvenimai ir tikras skausmas. Tikrų moterų, mamų ir žmonų skausmas.

          Knygoje daug minčių apie komunizmo ideologiją. Žmonės tikėjo komunizmo idėja, tikėjo Stalinu ir kovoje ne tik už tai, bet ir už Tėvynę, artimuosius, savo noru ėjo į karą. Ir aukojo gyvybę už Tėvynę.

        Ar įmanoma likti žmogumi kare? Ar įmanoma mylėti ir atleisti savo priešui, ar savo priešo vaikui? Autorė paliečia daug skaudžių temų. Paskutiniame knygos skyriuje rašoma apie gyvenimą po Pergalės. Ar įmanoma pamiršti karo baisumus? Kaip išlaikyti moteriškumą, kurio po karo neliko. Apie kitų žmonių požiūrį, į moteris, kurios pabuvojo fronte. Apie atėjimą į vokiečių žemę ir jausmus, pyktį savo priešams.

       Karo veidas nemoteriškas - stipri knyga. Ne visiems tinka tikros istorijos, be pagražinimų, heroizmo, dydvyriškumo ir pergalių. Knygą sunku skaityti visą ir iš karto, nes palieka sunkumo jausmą. Ir nejučia susimąstai, koks vis tik baisus dalykas yra karas, ir koks baisus gali tapti žmogus. Ir kiek daug vis tik turi. Tik kartais nemoki to įvertinti. Kiek nedaug žmogui reikia, kad jis būtų laimingas. Karo veidas nemoteriškas knyga jau tapo ir mano asmeninės namų bibliotekos dalimi. Todėl drąsiai rekomenduojų ją skaityti, ir ne tik moterims.       

                                                       Mano įvertinimas: 🌞🌞🌞🌞🌞

          Ketvirtoji perskaityta knyga - Francine Jay Laimė turėti mažiau. Minimalistinės gyvensenos vadovas. Knygą nusprendžiau skaityti gana atsitiktinai, tiesiog bibliotekos lentynoje pamačiau ją tarp naujų knygų.
          Man dar nėra tekę skaityti knygos apie minimalizmą, tai pirmoji mano pažintis su minimalistinio gyvenimo samprata. Iš tiesų, knyga susiskaitė labai greitai. Knygos pliusas, kad joje galima rasti labai gerų patarimų, kaip reikia tvarkytis savo turimus daiktus. Daiktų savo namuose esame sukaupę tikrai labai nemažai. Aš taip pat nesivadovauju minimalizmo principais, todėl daugelio daiktų savo namuose turiu tikrai gerokai daugiau, nei galbūt  reikėtų. Knygoje nurodytos aiškios taisyklės ir principai, kaip reikėtų atsirinkti savo turimus daiktus, ir atsikratyti nereikalingų, nenaudojamų ar nebetinkamų daiktų. Mano manymu, knygą tikrai verta paskaityti ir ne tik minimalizmo principais besivadovaujantiems žmonėms. Knygos dalis apie bendruosius principus ir taisykles man tikrai patiko. Yra nemažai naudingų patarimų, kaip savo namų nepaversti daiktų saugyklomis, kaip atsirinkti norimus daiktus. Knygoje pabrėžiame, kad mes naudojame tik 20 procentų iš visų savo turimų daiktų, likę 80 - dažniausiai tik atima iš mūsų erdvę. Ir tiesą pasakius, su šiuo teiginiu tikrai galiu sutikti.

           Antrojoje knygos dalyje rašoma apie kiekvieną namų dalį atskirai: svetainę, miegamąsias zonas, vonios kambarį, virtuvę, vaikų kambarius, garažą ir palėpes. Iš esmės patys principai ir taisyklės kiekvienoje namų dalyje, kartojasi. Todėl knyga galėtų būti sutrumpinta per pusę.
                Knygoje taip pat galima rasti labai įdomių minčių apie mūsų vartojimo įpročius. Apie tai, kaip gamintojai manipuliuoja savo vartotojais norėdami parduoti kuo daugiau ir žinoma, gauti kuo daugiau pelno. Labai įdomios mintys apie brangius, brendinius daiktus, apie žmonių įsitikinimą, kad jie tuos daiktus privalo turėti, kad įgytų tam tikrą statusą,  ir ar jie tikrai yra reikalingi. Man labai patiko autorės mintis, jog žmogų apibūdina ne jo turimų daiktų kiekis, tačiau jo nuveikti darbai.

               Laimė turėti mažiau. Minimalistinės gyvensenos vadovas knyga - ne tik minimalistams. Jeigu ir Jūsų namai užkrauti daiktais ir norėtumėte įgyti daugiau įgūdžių kaip su tais turimais daiktais reikėtų elgtis, ir kiek iš tiesų jų reikia ir kokie yra erdvių namų privalumai - knyga gali Jums praversti. Dvejomis žvaigždutėmis knygą vertinu todėl, kad labai daug informacijos tiesiog kartojasi, ir knyga galėtų būti koncentruotesnė, ir perpus mažesnė.

           Mano įvertinimas: 🌞🌞☀️☀️☀️

               Penktoji perskaityta knyga - Sam Christer Stounhendžo palikimas. Mane patraukė šios knygos aprašymas, kuriame buvo nurodyta, jog autoriaus knygos labai primena Dan Brauno knygas. Todėl ir tikėjausi lengvo, įtraukiančios detektyvinio siužeto.
                 Knygos veiksmas vyksta Anglijoje. Prieš vasaros saulėgrąžą nusižudo žymusis mokslininkas ir profesorius Natanielis Čeisas. Jo sūnus, taip pat garsusis archeologas, Gideonas yra priverstas grįžti į savo tėvo laidotuves. Su tėvu jo ryšiai jau daugybę metų nutrūkę ir rodos, šių dviejų žmonių niekas nebesieja. Tačiau pamažu aiškėja, kad Natanielio nusižudymo aplinkybės gana keistos. Gideonas pradeda įtarti, kad jo tėvas buvo įsivėlęs į nešvarius  reikalus. Pamažu aiškėja visa istorija.
              Veiksmo centre išlieka paslaptingieji   Stounhedžo akmenys. Pasirodo, kad šie akmenys daugybę metų slepia didžiules paslaptis ir turi savo garbintojus, kurie pasiryžę viskam, kad tik atliktų paslaptingąjį ritualą - aukojimą savo dievams.
 

                 Stounhendžo palikimas - intriguojantis, įtraukiantis nuo pat pirmųjų puslapių detektyvas. Rašymo stilius iš tiesų primena Dan Brauno. Pradėjus skaityti knygą, nesinori jos padėti į šalį, nes kuo toliau - tuo darosi įdomiau. Ir kuo gi pasibaigs ši paslaptinga istorija?
               Ieškote lengvo, įtraukiančio detektyvo? Ši knyga kaip tik tokia.

Mano įvertinimas: 🌞🌞🌞☀️☀️

                Paskutinioji rugsėjo mėnesio perskaityta knyga lietuvių autorės, psichologės -  Ramunės Murauskienės (Ne) Tobulos moters užrašai (knygą galite pavaryti čia).
                     Man patinka populiariosios psichologijos ir saviugdos knygos, todėl bibliotekoje, pamačiusi šią knygą, vis tik nusprendžiau ją perskaityti.
                     Nuo pat pirmųjų knygos puslapių autorės rašymo stilius man pasirodė labai netradiciškas. Autorė dalijasi savo biografija, savo asmenine ir išgyventa patirtimi, kartu rašydama, kaip ji iš tos patirties mokėsi. Knygoje daug patarimų, pamokymų, kurie yra skirti moterims. Tačiau pats rašymo stilius man nepatiko. Galbūt knyga ir praverstų daliai moterų, kurios dar vis ieško savęs. Autorė dalijasi tokiais kaip ir saviugdos patarimais, kaip atleisti sau, savo tėvui ar motinai, kaip susitaikyti su savimi, kaip sutarti su savo vidiniu vaiku.

                 Nežinau, turbūt ne mano tipo knyga. Perskaičiau gana lengvai, nes pats tekstas iš esmės nėra sunkus. Tačiau iš esmės knyga man įspūdžio nepaliko.
                                              Mano įvertinimas: 🌞☀️☀️☀️☀️

                        Rugsėjį tikrai stengiausi  skaityti daugiau. Iš tiesų, ilgėjant vakarams, lieka daugiau laiko praleisti namuose, su šeima. Televizoriaus žiūrėti aš nemėgstu, todėl žymiai maloniau ir naudingiau skirti savo laiką knygoms. Arba rankdarbiams.  Spalio mėnesį tikiuosi skaityti daugiau.
                         Ką Jūs skaitote? Gal skaitėte kurią nors iš mano aprašytų knygų? Kokie Jūsų įspūdžiai? Kaip visada, laukiu nuomonių komentaruose.

Dėkoju už skirtą laiką mano blogo skaitymui

Saulėtos ir gražios dienos :) 

Kviečiu užsukti į savo Instagram paskyrą, kur dalinuosi  

įrašais  apie kosmetiką ir ne tik.