Nicholas Sparksas – autorius, kurio romanai jau daugelį metų atranda kelią į skaitytojų širdis. Jo kūryboje netrūksta meilės, netekčių, sudėtingų gyvenimo pasirinkimų ir jautrių žmogiškų išgyvenimų. Esu skaičiusi ne vieną šio autoriaus knygą, tačiau mano įspūdžiai apie jas gana skirtingi. „Paskutinis noras“ ir „Pažvelk į mane“ paliko gerą įspūdį, o štai „Sugrįžimas“ nuvylė pernelyg banalia istorija.
Todėl ir „Svajonių šalį“ pradėjau skaityti tikėdamasi jautraus, gyvenimiško pasakojimo, kuriame romantika derėtų su gilesnėmis žmogiškomis temomis. Ir iš pradžių atrodė, kad būtent tai gausiu. Tačiau kuo toliau skaičiau, tuo labiau ryškėjo jausmas, kad vienoje knygoje autorius mėgina papasakoti dvi visiškai skirtingas istorijas, kurioms sunkiai sekasi atrasti bendrą kalbą.
Romaną perskaičiau nesunkiai, tačiau užvertusi paskutinį puslapį likau nusivylusi. Kodėl?
Apie knygą ir jos leidimą
Autorius: Nicholas Sparks
Lietuviškas pavadinimas: „Svajonių šalis“
Originalus pavadinimas: Dreamland
Originalo išleidimo metai: 2022
Žanras: šiuolaikinis romanas, romantinė ir psichologinė drama
Originalus pavadinimas Dreamland, kaip ir lietuviškasis „Svajonių šalis“, iš pirmo žvilgsnio žada pasakojimą apie troškimus, viltį ir galimybę pakeisti savo gyvenimą. Tačiau perskaičius romaną pavadinimas įgauna kiek prieštaringą prasmę. Vieniems veikėjams svajonės reiškia meilę ir muzikinę karjerą, kitiems – bandymą pabėgti nuo skaudžios tikrovės. Būtent šis skirtingų pasaulių sugretinimas ir tampa pagrindiniu romano pasakojimo principu.
Siužetas – dvi istorijos, du skirtingi pasauliai
Romane lygiagrečiai pasakojamos dvi iš pirmo žvilgsnio niekuo nesusijusios istorijos. Kolbis – jaunas vyras, kuriam gyvenimas nepagailėjo atsakomybės. Kadaise svajojęs apie muzikinę karjerą, jis buvo priverstas savo troškimus nustumti į šalį ir rūpintis šeimos ūkiu. Trumpam išvykęs koncertuoti į Floridą, Kolbis susipažįsta su Morgana – talentinga, ambicinga mergina, taip pat siekiančia savo vietos muzikos pasaulyje. Tarp jų užsimezga romantiški santykiai, kurie priverčia Kolbį iš naujo susimąstyti apie kadaise puoselėtas svajones. Ar galima suderinti atsakomybę šeimai, meilę ir asmeninius troškimus? Ar verta rizikuoti įprastu gyvenimu dėl galimybės būti laimingam?
Visai kitokia istorija pasakojama Beverlės akimis. Beverlė – moteris, kuri kartu su mažamečiu sūnumi bėga nuo smurtaujančio vyro. Jos gyvenimas kupinas baimės, nepasitikėjimo ir nuolatinės įtampos. Kiekvienas sprendimas gali turėti skaudžių pasekmių, o svarbiausias jos tikslas – apsaugoti save ir vaiką. Šios dvi istorijos vystomos lygiagrečiai, tačiau jų emocinis krūvis visiškai skirtingas. Vienoje dominuoja meilė, muzika ir ateities svajonės, kitoje – baimė, nesaugumas ir kova dėl išlikimo. Ir būtent čia prasidėjo mano, kaip skaitytojos, nusivylimas.
Veikėjai – kai viena istorija užgožia kitą
Beverlės siužetinė linija man buvo neabejotinai stipriausia romano dalis. Jos išgyvenimai atrodė tikri, emociškai paveikūs ir įtikinami. Autoriui pavyko sukurti nuolatinės grėsmės atmosferą, kurioje net paprasčiausi kasdieniai sprendimai įgauna visai kitokią reikšmę. Beverlės baimė dėl savo ir vaiko ateities buvo juntama kiekviename jos istorijos etape. Šią siužetinę liniją skaičiau su dideliu susidomėjimu. Norėjosi suprasti, kaip toliau klostysis jos gyvenimas, tačiau dar labiau intrigavo klausimas – kaip ši istorija susijusi su Kolbio gyvenimu? Tuo tarpu Kolbio ir Morganos santykiai man pasirodė pernelyg banalūs. Nors Kolbio gyvenimo aplinkybės ir atsakomybė šeimai galėjo tapti įdomiu pagrindu gilesnei veikėjo analizei, romantinė istorija vystėsi gana nuspėjamai. Morgana – talentinga, svajonių siekianti mergina, Kolbis – jautrus, pareigingas vyras, kuriam meilė suteikia naujų vilčių. Viskas gražu, tačiau pernelyg saldu.
Labiausiai kliuvo tai, kad abi siužetinės linijos buvo emociškai nesuderinamos. Vos įsitraukdavau į Beverlės istoriją, pasakojimas sugrįždavo prie Kolbio ir Morganos romantinių santykių. Po psichologiškai stiprių, įtemptų Beverlės skyrių ši meilės istorija atrodė dar paviršutiniškesnė. Man pritrūko vientisumo. Atrodė, kad skaitau du skirtingus romanus, kuriuos autorius kažkodėl nusprendė sujungti į vieną.
Romano temos ir pagrindinė žinutė
„Svajonių šalyje“ Nicholas Sparksas nagrinėja keletą svarbių temų: meilę, pasiaukojimą, atsakomybę šeimai, neįgyvendintas svajones ir psichologinių traumų poveikį žmogaus gyvenimui. Kolbio istorijoje ryškiausiai atsiskleidžia pasirinkimas tarp pareigos ir asmeninės laimės. Kiek žmogus gali paaukoti dėl šeimos? Ar atsisakydamas savo svajonių jis nepraranda dalies savęs? Beverlės istorijoje svajonės įgauna visai kitokią prasmę. Čia svarbiausia ne karjera ar romantiška meilė, o saugumo poreikis, baimė ir noras pabėgti nuo skaudžios tikrovės. Tačiau man kilo klausimas, ar autoriui iš tiesų pavyko šias temas sujungti į vieną prasmingą visumą.
Net pats romano pavadinimas „Svajonių šalis“, mano nuomone, gerokai labiau atspindi Kolbio ir Morganos istoriją. Jų pasaulyje svajonės susijusios su muzika, meile ir gražesnės ateities galimybe. Tuo tarpu Beverlės gyvenime sunku įžvelgti svajonių šalį. Jos pasaulis kupinas baimės, nesaugumo ir nuolatinio nerimo. Žinoma, svajonė nebūtinai turi būti graži. Kartais ji gali reikšti tik norą ištrūkti iš nepakeliamos tikrovės. Tačiau šios minties romane man pritrūko gilesnio ir įtikinamesnio išplėtojimo.
Mano įspūdžiai
Didžiausia priežastis, dėl kurios norėjosi skaityti toliau, buvo ne Kolbio ir Morganos meilės istorija, o smalsumas, kaip autorius sujungs du visiškai skirtingus pasakojimus. Vis laukiau momento, kai paaiškės jų tarpusavio ryšys ir abi istorijos pagaliau įgaus bendrą prasmę. Deja, romano atomazga manęs neįtikino. Nenorėdama atskleisti svarbiausio siužeto posūkio tiems, kurie knygos dar neskaitė, galiu pasakyti tik tiek – autoriaus pasirinktas sprendimas man pasirodė pernelyg dirbtinis. Beverlės istorija iki pat atomazgos buvo pateikiama taip tikroviškai, kad nė akimirką nesuabejojau jos autentiškumu. Autorius nesuteikė pakankamai subtilių užuominų, kurios būtų leidusios įtarti, jog viskas gali būti kitaip, nei atrodo. Todėl galutinis paaiškinimas man nesukėlė susižavėjimo autoriaus išmone. Priešingai – likau nusivylusi.
Man patinka netikėti siužeto posūkiai, ypač psichologiniuose romanuose. Tačiau geriausi iš jų leidžia atsigręžti į perskaitytą istoriją ir suprasti, kad tam tikri ženklai buvo matomi nuo pat pradžių, tik skaitytojas jų nepastebėjo. Šį kartą tokio jausmo nepatyriau. Dar daugiau klausimų sukėlė Beverlės psichologinės būsenos paaiškinimas. Suprantu, kad žmogaus vidinis pasaulis, ypač paveiktas skaudžių patirčių, nebūtinai turi būti saugus ar gražus. Tačiau man pritrūko nuoseklesnio šios veikėjos išgyvenimų atskleidimo. Kodėl jos pasaulis susiformavo būtent toks? Kodėl jame tiek daug grėsmės ir baimės? Norėjosi ne vien netikėto paaiškinimo, bet ir gilesnio psichologinio pagrindimo. Taip pat pritrūko išsamesnio Beverlės istorijos užbaigimo, ypač kalbant apie jos sūnų. Berniuko saugumas ir ateitis buvo tokia svarbi pasakojimo dalis, kad norėjosi daugiau dėmesio ir jo vietai šioje istorijoje.
Manau, kad vientisas romanas, skirtas Beverlei, jos išgyvenimams ir sudėtingam santykiui su tikrove, būtų buvęs gerokai stipresnis kūrinys.
Romano pabaiga
Ne mažiau nuvylė ir romantinės siužetinės linijos pabaiga. Morganos pasirinkimas dėl meilės pakeisti vos prasidėjusios perspektyvios muzikinės karjeros kryptį man pasirodė sunkiai įtikinamas. Žinoma, gyvenime pasitaiko įvairiausių sprendimų. Žmonės kartais atsisako karjeros, keičia gyvenamąją vietą ar savo planus dėl mylimo žmogaus. Tačiau ar tai reiškia, kad toks pasirinkimas savaime tampa įtikinamas literatūroje? Manau, kad ne. Norėjosi brandesnio veikėjų santykių atskleidimo, daugiau vidinių konfliktų ir tikroviškesnių sprendimų. Juk meilė nebūtinai turi reikšti savo svajonių atsisakymą. Kodėl du talentingi žmonės negalėtų ieškoti būdo suderinti santykius ir asmeninius siekius? Šį kartą atrodė, kad autorius pernelyg stengėsi padovanoti skaitytojui gražią, romantišką pabaigą, pamiršdamas gyvenimišką tikrovę. Po emociškai sudėtingos Beverlės istorijos tokia atomazga atrodė dar saldesnė ir sunkiau priimtina.
Kaip knygą vertina Goodreads skaitytojai?
Nepaisant mano gana kritiško įvertinimo, „Svajonių šalis“ Goodreads platformoje sulaukė gerokai palankesnių skaitytojų atsiliepimų. Šiuo metu romano vidutinis įvertinimas siekė 3,95/5, o knygą buvo įvertinę daugiau nei 108 tūkstančiai skaitytojų.
Daugeliui patiko jautrus Sparkso pasakojimo stilius, šeimos ryšių tema, romantiška atmosfera ir netikėta atomazga. Dalis skaitytojų būtent siužeto posūkį laikė viena didžiausių knygos stiprybių. Tačiau skaitydama kritiškesnius atsiliepimus radau ir nemažai panašumų su savo patirtimi.
Kai kurie skaitytojai taip pat išskyrė Beverlės istoriją kaip gerokai stipresnę ir įdomesnę romano dalį. Kolbio ir Morganos santykiai jiems pasirodė paviršutiniški, pernelyg greitai besivystantys, o romantinė pabaiga – per daug sentimentali. Kritiškai vertintas ir dviejų siužetinių linijų susiejimas bei psichikos sveikatos temos panaudojimas netikėtam siužeto posūkiui sukurti. Įdomu tai, kad tas pats autoriaus sprendimas vieniems skaitytojams tapo didžiausia staigmena ir romano privalumu, o kitiems – pagrindine nusivylimo priežastimi. Aš priklausau pastarajai grupei.
Pabaigai
Nicholas Sparksas moka rašyti lengvai ir įtraukiančiai. Net ir šį romaną perskaičiau be didesnio vargo. Tačiau sklandus pasakojimas man dar nereiškia geros knygos. „Svajonių šalyje“ radau dvi visiškai skirtingas istorijas, kurios, mano nuomone, taip ir netapo viena įtikinama visuma.
Beverlės siužetinė linija turėjo potencialo tapti stipriu psichologiniu romanu. Joje netrūko įtampos, emocijų ir sudėtingų žmogiškų išgyvenimų. Tuo tarpu Kolbio ir Morganos meilės istorija man pasirodė pernelyg banali, nuspėjama ir saldi. Labiausiai nuvylė ne pats netikėtas siužeto posūkis, o tai, kad autorius manęs neįtikino savo pasirinktu sprendimu. Visą laiką laukiau, kaip šios dvi istorijos susijungs, tačiau sulaukusi atsakymo pajutau ne pasitenkinimą, o nusivylimą. Galbūt būtent todėl „Svajonių šalis“ man paliko silpnesnį įspūdį nei kai kurie kiti Nicholas Sparks romanai.
Šią knygą rekomenduočiau tiems, kurie mėgsta romantiškus, sentimentalius pasakojimus ir ieško lengvai skaitomos istorijos apie meilę, šeimą bei gyvenimo pasirinkimus. Tačiau ieškantiems nuoseklaus, psichologiškai įtikinamo siužeto ji gali kelti nemažai klausimų.
Mano įvertinimas – 2/5 ⭐⭐☆☆☆
O Jūs ar skaitėte Nicholas Sparks „Svajonių šalį“? Ar Jus įtikino dviejų istorijų susiejimas ir romano pabaiga? Galbūt netikėta atomazga Jums tapo didžiausiu knygos privalumu, o ne trūkumu? Būtų įdomu sužinoti, kaip šį romaną vertinate Jūs.
Ačiū, kad skaitote
Komentarai
Rašyti komentarą