Helen Fields – viena iš tų kriminalinių trilerių autorių, kurios knygas atsivertusi žinau, kad laukia ne viena įtempta skaitymo valanda. Jos kuriamos istorijos dažnai šiurpina žiauriais nusikaltimais, tačiau kartu įtraukia sudėtingais veikėjų charakteriais, netikėtais siužeto vingiais ir nuolat augančia įtampa.
Šį kartą mano rankose – „Tobulos aukos“, šeštoji detektyvo Luko Kalanako ir inspektorės Avos Turner serijos dalis. Lietuvoje romaną išleido leidykla „Jotema“, o originalus angliškas pavadinimas – Perfect Kill. Jau perskaičiusi ankstesnes serijos knygas pastebėjau, kad Helen Fields vis daugiau dėmesio skiria ne tik nusikaltimų tyrimams, bet ir pagrindinių veikėjų asmeniniams išgyvenimams. Kiekviena nauja istorija leidžia geriau pažinti Luką, Avą ir jų kolegas, stebėti, kaip juos keičia patirtos tragedijos, profesiniai išbandymai ir sudėtingi tarpusavio santykiai.
„Tobulos aukos“ šiuo požiūriu nėra išimtis. Tai dar viena šiurpi, emociškai paveiki istorija, kurią buvo sunku padėti į šalį, nors šį kartą ne visais autorės sprendimais likau patenkinta.
Siužetas
Helen Fields ir vėl nukelia skaitytoją į Edinburgą, tačiau šį kartą nusikaltimų tyrimas peržengia Škotijos ribas ir nusidriekia iki Prancūzijos. Iš pirmo žvilgsnio dvi visiškai skirtingos kriminalinės istorijos pamažu atskleidžia gerokai didesnio masto nusikalstamą veiklą. Vienoje siužetinėje linijoje susiduriame su prekyba žmonėmis, moterų išnaudojimu ir šiurpiomis nusikalstamo pasaulio taisyklėmis. Kitoje – su paslaptingais žmonių dingimais ir nusikaltimais, susijusiais su nelegalia organų prekyba.
Abi istorijos vystosi lygiagrečiai. Iš pradžių sunku suprasti, kas jas sieja, tačiau pamažu atsiskleidžia vis daugiau detalių, leidžiančių suvokti, kad už pavienių nusikaltimų slypi gerokai platesnis ir pavojingesnis tinklas. Lukas Kalanakas šį kartą atsiduria Prancūzijoje, kur jo laukia sudėtingas ir pavojingas tyrimas. Tuo tarpu Ava Turner su komanda Edinburge mėgina išnarplioti kitą šiurpią bylą.
Helen Fields sumaniai kaitalioja skirtingas pasakojimo perspektyvas, leisdama skaitytojui pažvelgti į nusikaltimus ne tik tyrėjų, bet ir pačių aukų akimis. Būtent tai, mano nuomone, suteikia romanui didžiausią emocinį svorį.
Kai žmogaus kūnas tampa preke
Skaitant „Tobulas aukas“ labiausiai šiurpino ne pats nusikaltimų žiaurumas, o suvokimas, kokiais tikslais jie vykdomi. Prekyba žmonėmis, moterų išnaudojimas ir nelegali organų prekyba – temos, apie kurias sunku skaityti net ir suvokiant, kad rankose laikai grožinės literatūros kūrinį. Tačiau labiausiai mane sukrėtė organų prekybos istorija. Iš pradžių galima pagalvoti apie nelegalią transplantaciją, kai žmonės dėl sunkios ligos desperatiškai ieško galimybės išgyventi. Tačiau Helen Fields pasuka kur kas šiurpesne kryptimi. Romane atsiranda žmonių, pasirengusių mokėti didžiulius pinigus už abejotinus, tariamai gydomuosius metodus, kuriems naudojami žmogaus organai. Dar baisiau tai, kad šie žmonės supranta, jog dėl jų norų žudomi gyvi žmonės. Jie ne tik žino apie nusikaltimus, bet ir leidžia žmogžudystėms vykti jų pačių akyse. Sunku suvokti, kaip stipriai žmogų gali užvaldyti noras gyventi, kad dėl jo jis būtų pasirengęs atimti gyvybę kitam. Čia susiduria dvi savanaudiškumo formos. Vieniems svarbiausi pinigai, kitiems – galimybė pratęsti savo gyvenimą. Tačiau abiem atvejais svetima gyvybė tampa tik priemone asmeniniams tikslams pasiekti. Kiek verta žmogaus gyvybė, kai kažkas kitas gali už ją sumokėti? Šis klausimas mane lydėjo beveik visą romaną.
Elenuta – stipriausias knygos personažas
Nors pagrindiniai serijos veikėjai yra Lukas ir Ava, šį kartą stipriausią emocinį įspūdį man paliko Elenuta. Jos istorija buvo viena sunkiausiai skaitomų romano dalių. Smulki, fiziškai pažeidžiama moteris patenka į pasaulį, kuriame žmogaus orumas ir laisvė nieko nereiškia. Ji žeminama, išnaudojama, su ja elgiamasi žvėriškai, o jos kūnas tampa preke. Tačiau Helen Fields neleidžia Elenutai likti vien bejėge auka. Nepaisydama patirtų išgyvenimų, ji išsaugo tai, ko, regis, visiškai netekę jos skriaudėjai – žmogiškumą, atjautą ir gebėjimą rūpintis kitu. Ypač stiprų įspūdį paliko jos drąsa istorijos pabaigoje. Nors pati patyrė tiek daug žiaurumo, Elenuta sugeba rasti jėgų padėti dar silpnesnei už save. Ir būtent šis jos pasirinkimas man tapo viena prasmingiausių viso romano akimirkų.
Kartais stipriausi žmonės yra tie, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo patys silpniausi.
Elenuta neturi nei valdžios, nei pinigų, nei galimybės kontroliuoti savo likimo, tačiau ji turi vidinės stiprybės, kurios pritrūksta daugeliui kitų romano veikėjų. Jos istorija man priminė, kad net ir žiauriausiomis aplinkybėmis žmogus gali išsaugoti savo orumą.
Lukas Kalanakas ir Ava Turner
Skaitydama jau šeštąją serijos dalį vis dažniau pastebiu, kaip stipriai keičiasi pagrindiniai veikėjai. Pirmosiose knygose Lukas Kalanakas buvo itin savimi pasitikintis, kartais net pasipūtęs ir arogantiškas detektyvas. Jis pasikliovė savo profesiniais gebėjimais, nevengė konfliktų ir ne visada buvo linkęs atsižvelgti į kitų nuomonę. Tačiau vėlesnėse dalyse patirti išbandymai gerokai pakeitė jo charakterį. Lukas buvo skaudžiai nuleistas ant žemės tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Ir būtent šios patirtys, mano nuomone, leido jam tapti brandesniu, jautresniu žmogumi. „Tobulose aukose“ man ypač patiko jo siužetinė linija Prancūzijoje. Ji buvo dinamiška, įtempta ir kupina pavojų. Tačiau dar labiau įsiminė Luko elgesys Natašos tragedijos akivaizdoje. Jis pats išgyvena sudėtingus jausmus, tačiau sugeba tapti atrama tiek Avai, tiek kitai nelaimės paliestai moteriai. Tai jau visai kitoks Lukas nei tas, su kuriuo susipažinome pirmojoje knygoje.
Ava Turner keičiasi kiek kitaip. Serijos pradžioje ji buvo stipri, ryžtinga, savarankiška pareigūnė, gebanti priimti sudėtingus sprendimus ir nebijanti atsakomybės. Tačiau kylant karjeros laiptais didėja ir jos profesinė našta. Ava nėra žmogus, kuris gebėtų dirbti atmestinai. Ji į kiekvieną tyrimą žvelgia labai atsakingai, o nesėkmes ir skaudžias patirtis išgyvena itin asmeniškai. Prie profesinių sunkumų prisideda ir nesėkmės asmeniniame gyvenime. Todėl šioje dalyje Ava man pasirodė gerokai pažeidžiamesnė. Vis dėlto nemanau, kad ji tapo silpnesnė. Greičiau autorė vis aiškiau parodo, kiek daug kainuoja jos stiprybė.
O kaip jų santykiai?
Prisipažinsiu, šioje dalyje ir vėl pritrūko ryškesnės Avos bei Luko romantinės linijos. Jų santykiai vystosi itin lėtai, ir kartais jau norisi, kad autorė pagaliau leistų jiems žengti aiškesnį žingsnį vienas kito link. Kita vertus, negaliu nepastebėti, kaip stipriai pasikeitė jų emocinis ryšys. Jie vis geriau supranta vienas kitą, geba atpažinti silpnybes, tampa atrama sudėtingiausiomis akimirkomis. Manau, kad Helen Fields sąmoningai taip ilgai vysto jų romantinę istoriją, siekdama išlaikyti skaitytojų susidomėjimą visa serija. Ir ši strategija veikia. Juk skaitydama naują knygą noriu sužinoti ne tik tai, kas įvykdė nusikaltimą, bet ir kas toliau nutiks Lukui bei Avai.
Laivlis ir Paksas – antraplaniai veikėjai, kuriuos verta pastebėti
Dar vienas šios knygos atradimas man buvo Laivlis. Prisiminus pirmąsias serijos dalis, jis tikrai nebuvo mano mėgstamiausias veikėjas. Grubus, kandus, nedraugiškas kolega, kurio elgesys ir santykiai su Obervek ne visada kėlė simpatiją. Tačiau jau penktojoje dalyje pradėjau pastebėti jo pokyčius. Laivlis geriau sutaria su Ava, pamažu keičiasi ir jo santykiai su Luku. O „Tobulose aukose“ jis mane iš tiesų nustebino. Ypač patiko tai, kaip sumaniai jis sugebėjo prisitaikyti prie nusikaltėlių aplinkos ir patekti į merginų išlaisvinimo operacijos epicentrą. Šioje situacijoje atsiskleidė jo profesionalumas, drąsa ir gebėjimas greitai reaguoti.
Tačiau labiausiai nustebino Laivlio santykis su Elenuta. Pasirodo, už grubaus ir kartais nemalonaus charakterio slypi žmogus, gebantis suprasti kitų kančią ir parodyti nuoširdžią empatiją. Tai dar kartą primena, kad pirmasis įspūdis apie žmogų ne visada būna teisingas.
Šioje dalyje ir vėl pasirodo ir naujas personažas – Paksas. Žavus, išvaizdus, atsidavęs policijos pareigūnas, kuris tampa svarbia atrama Avai ir visai komandai. Kol kas jis man pasirodė labiau kaip antraplanis veikėjas, tačiau jo buvimas istorijoje buvo malonus ir reikalingas. Įdomu, ar ateityje autorė suteiks jam daugiau dėmesio.
Prisipažinsiu, šioje dalyje taip pat pasigedau Ailsos. Per ankstesnes knygas spėjau priprasti prie jos personažo, todėl jos nebuvimas buvo juntamas.
Natašos istorija
Natašos istorija man paliko liūdną įspūdį. Tačiau įdomu tai, kad šią tragediją labiausiai išgyvenau ne per pačios Natašos perspektyvą, o stebėdama Avos ir Luko reakcijas. Buvo įdomu matyti, kaip skirtingai jie susidoroja su skaudžiais įvykiais. Avai ši situacija tampa itin sunkiu emociniu išbandymu, o Lukas, nepaisydamas savo išgyvenimų, sugeba būti atrama. Manau, kad būtent šiose scenose jų tarpusavio ryšys atsiskleidžia stipriau nei bet kurioje romantinėje akimirkoje. Vis dėlto Natašos istorijai norėjosi daugiau dėmesio. Ypač knygos pabaigoje.
Paskutinis skyrius man pasirodė tarsi sąmoningas autorės sprendimas palikti skaitytoją nežinioje ir paskatinti kuo greičiau atsiversti kitą serijos dalį. Suprantu tokį literatūrinį sprendimą, tačiau šį kartą jis man ne visai patiko. Norėjosi dar bent vieno skyriaus, kuris leistų emociškai užbaigti šią istoriją.
Knygos žinutė
Man atrodo, kad pagrindinė „Tobulų aukų“ tema yra žmogaus gyvybės vertė ir moralinės ribos. Helen Fields parodo pasaulį, kuriame žmogaus kūnas tampa preke, o pinigai suteikia galimybę nusipirkti ne tik paslaugas ar daiktus, bet ir kitų žmonių kančią.
Tačiau šalia šio nežmoniškumo autorė atskleidžia ir visai kitokią žmogaus prigimties pusę. Elenutos drąsa, Laivlio empatija, Luko rūpestis artimaisiais ir Avos atsakomybė primena, kad net žiauriausiomis aplinkybėmis žmogiškumas gali išlikti. Man ypač įsiminė kontrastas tarp žmonių, kurie dėl savo gerovės pasirengę paaukoti kitus, ir tų, kurie net patys kentėdami sugeba padėti silpnesniems. Būtent todėl „Tobulos aukos“ man buvo daugiau nei dar vienas kriminalinis trileris apie šiurpius nusikaltimus. Tai istorija apie godumą, savanaudiškumą, žmogiškumą ir vidinę stiprybę.
Mano įspūdžiai
Helen Fields ir vėl sugebėjo mane įtraukti nuo pirmųjų puslapių. Jos rašymo stilius dinamiškas, įtampa kuriama nuosekliai, o trumpi, skirtingų veikėjų perspektyvas atskleidžiantys skyriai skatina skaityti toliau. Buvo sunku padėti knygą į šalį. Ypač patiko tai, kaip autorė sujungė dvi iš pradžių visiškai nesusijusias kriminalines istorijas.
Vis dėlto pats pasakojimas ne visada buvo vientisas. Vietomis siužetas pasirodė ištęstas, o organų prekybos tyrime kartais buvo sudėtinga susigaudyti tarp skirtingų įvykių ir veikėjų. Nors istorija įtraukė, ne visos jos dalys buvo vienodai sklandžios.
Dar vienas mano priekaištas – pabaiga. Helen Fields, regis, mėgsta ilgai auginti įtampą, o tuomet labai greitai užbaigti pagrindinius įvykius. Šį kartą toks sprendimas ypač išryškėjo. Po visų skaudžių išgyvenimų norėjosi daugiau dėmesio veikėjų emocijoms ir istorijos pasekmėms. Natašos siužetinė linija liko tarsi neužbaigta, o paskutinis skyrius labiau priminė įžangą į kitą romaną nei visavertę šios knygos pabaigą. Nepaisant šių trūkumų, „Tobulos aukos“ paliko stiprų įspūdį. Labiausiai dėl Elenutos istorijos, šiurpios nusikaltimų tematikos ir vis įdomesnių pagrindinių bei antraplanių veikėjų charakterių.
Ką apie knygą mano kiti skaitytojai?
Goodreads platformoje Helen Fields romanas „Tobulos aukos“ (Perfect Kill) šiuo metu vertinamas 4,31 žvaigždutės iš 5, remiantis daugiau nei 7,6 tūkst. skaitytojų įvertinimų. Tai gana aukštas įvertinimas, rodantis, kad ši serijos dalis daugeliui skaitytojų paliko teigiamą įspūdį.
Atsiliepimuose dažniausiai giriamas įtemptas siužetas, netikėti įvykių posūkiai, šiurpios, tačiau emociškai paveikios aukų istorijos ir vis labiau atsiskleidžiantys veikėjų charakteriai. Įdomu tai, kad dalis skaitytojų, kaip ir aš, ypač išskiria Laivlį. Jo profesionalumas, drąsa ir netikėtai atsiskleidžianti empatija tampa vienu malonesnių šios dalies atradimų. Taip pat palankiai vertinamas dviejų kriminalinių istorijų sujungimas ir nuolat palaikoma įtampa. Šie pastebėjimai visiškai sutampa su mano skaitymo patirtimi.
Tačiau ne visi atsiliepimai vien teigiami. Kai kuriems skaitytojams tam tikri siužeto sprendimai atrodo nepakankamai įtikinami, kitiems sunku skaityti itin žiaurių nusikaltimų aprašymus. Skirtingai vertinama ir Avos bei Luko santykių linija. Vieniems patinka jų lėtas emocinis artėjimas, kitiems norėtųsi aiškesnio santykių vystymosi arba mažiau dėmesio romantinei istorijai.
Man pačiai labiausiai pritrūko siužeto vientisumo ir išsamesnės pabaigos. Įdomu palyginti ir visos serijos įvertinimus. „Tobulos aukos“ Goodreads platformoje vertinamos šiek tiek prasčiau nei „Tobula tyla“ (4,36/5), tačiau geriau nei „Tobulas nusikaltimas“ (4,24/5). „Tobulą tylą“ ir „Tobulas aukas“ vertinu vienodai – abi knygos paliko panašiai stiprų įspūdį.
Pabaigai
Manau, kad „Tobulos aukos“ yra stiprus, įtraukiantis ir emociškai paveikus kriminalinis trileris, kuris tikrai vertas serijos gerbėjų dėmesio. Helen Fields ir vėl sugeba nustebinti žiauriais nusikaltimais, netikėtais siužeto posūkiais ir sudėtingais moraliniais klausimais.
Tačiau didžiausia šios knygos stiprybė man buvo ne nusikaltimų tyrimas, o žmonės. Elenuta, kurios vidinė stiprybė pranoksta fizinį pažeidžiamumą. Laivlis, kuris po grubiu charakteriu slepia daugiau empatijos, nei galėjau tikėtis. Lukas, išmokęs būti atrama kitiems. Ir Ava, kuri, nepaisydama vis didėjančios atsakomybės bei skaudžių išgyvenimų, ir toliau stengiasi padaryti viską, kas nuo jos priklauso.
Vis dėlto šį kartą pritrūko vientisesnio pasakojimo ir išsamesnės pabaigos. Norėjosi, kad autorė leistų ilgiau pabūti su veikėjais po visų patirtų išbandymų, o ne taip skubiai vestų skaitytoją į kitą istoriją.
Mano įvertinimas – 4/5 ★★★★☆.
Tai knyga, kurią buvo sunku padėti į šalį, tačiau užvertus paskutinį puslapį liko jausmas, kad istorijai dar trūksta kelių puslapių.
Ir nors toks neužbaigtumas šiek tiek nuvylė, Helen Fields pasiekė savo tikslą – noras sužinoti, kas toliau nutiks Lukui, Avai ir jų komandai, niekur nedingo.
O Jūs ar skaitėte Helen Fields „Tobulas aukas“? Kuri šios serijos dalis Jums paliko stipriausią įspūdį? Ar ir Jums kartais atrodo, kad autorė pernelyg ilgai atidėlioja Avos ir Luko santykių atomazgą?
Ačiū, kad skaitote
Komentarai
Rašyti komentarą