Helen Fields – britų kriminalinių trilerių autorė, prieš pradėdama rašytojos karjerą daugiau nei dešimtmetį dirbusi baudžiamosios teisės advokate. Ši patirtis atsispindi jos kūryboje – policijos tyrimai, nusikaltimų tyrimo eiga ir teisinės detalės dažniausiai pateikiamos įtikinamai ir profesionaliai.
„Tobula mirtis“ yra trečioji serijos apie detektyvą inspektorių Luką Kalanaką ir vyriausiąją inspektorę Avą Terner knyga. Serija išgarsėjo žiauriais nusikaltimais, įtemptu siužetu ir stipria pagrindinių veikėjų tarpusavio dinamika.
Knygos siužetas
Edinburge pradeda daugėti keistų mirčių. Aukos miršta lėtai ir skausmingai, tačiau iš pradžių niekas net neįtaria, kad jos tapo žmogžudysčių aukomis. Tyrėjams tenka ieškoti nusikaltėlio, kuris beveik nepalieka pėdsakų ir veikia itin apgalvotai.
Tuo pat metu policijos departamentą sukrečia buvusio vyriausiojo inspektoriaus Begbio mirtis. Netrukus paaiškėja, kad ši byla gali būti susijusi su kur kas didesnėmis paslaptimis, apimančiomis korupciją ir organizuotą nusikalstamumą.
Knygoje lygiagrečiai vystomos dvi tyrimo linijos, todėl istorija tampa sudėtingesnė nei ankstesnėse serijos dalyse.
Veikėjai
Ava Terner
Ava šioje dalyje tampa dar svarbesne veikėja. Ji neseniai paaukštinta į vyriausiosios inspektorės pareigas, todėl turi ne tik tirti sudėtingas bylas, bet ir vadovauti komandai. Knygoje daug dėmesio skiriama jos profesiniam augimui, atsakomybei ir vidiniams išgyvenimams.
Laivlis
Detektyvas seržantas Laivlis – vienas ryškiausių antraplanių veikėjų. Jo kandus humoras, tiesmukiškumas ir nuolatinės replikos suteikia istorijai lengvumo net pačiais niūriausiais momentais. Nors dažnai atrodo nerimtas, jis yra vertingas komandos narys.
Buvęs vyriausiasis inspektorius ir svarbus Avos autoritetas. Nors pats veikėjas istorijoje nebedalyvauja aktyviai, jo mirties paslaptis tampa viena svarbiausių antrosios siužeto linijos dalių.
Tai vienas neįprasčiausių Helen Fields sukurtų nusikaltėlių. Jis nesiekia tiesioginio smurto ar kruvinų susidorojimų. Jam svarbiausia stebėti aukų artimųjų skausmą, neviltį ir gedulą. Būtent ši idėja mane labiausiai nustebino, nors vietomis jo motyvacija pasirodė kiek perdėta ir sunkiai įtikinama.
Skirtingai nei kai kuriose kitose serijos dalyse, čia daug dėmesio skiriama ne tik pačioms aukoms, bet ir jų šeimoms. Autorė parodo, kaip netikėta mirtis paveikia likusius gyventi žmones, todėl emocinis istorijos svoris dažnai tenka ne pačioms aukoms, o jų artimiesiems.
Nors „Tobula mirtis“ pirmiausia yra kriminalinis trileris, man ši knyga pasirodė gerokai gilesnė nei vien istorija apie nusikaltimo išaiškinimą. Helen Fields neapsiriboja klausimu „kas nužudė?“, bet nuolat kelia kitą, daug sudėtingesnį klausimą – „kodėl žmogus tampa žudiku?“.
Autorė daug dėmesio skiria nusikaltėlio psichologijai. Skaitydamas ne kartą susimąstai, ar tokie žmonės gimsta blogi, ar juos tokiais paverčia gyvenimo patirtys. Šioje knygoje pateikiamas gana aiškus atsakymas – žudiko asmenybę formavo vaikystės traumos, emocinis nepriežiūros jausmas ir iškreiptas santykis su kitais žmonėmis. Tai, žinoma, nepateisina jo veiksmų, tačiau leidžia geriau suprasti, kaip gali susiformuoti žmogus, kuris kitų skausmą pradeda vertinti kaip savo emocinio pasitenkinimo šaltinį.
Man ypač patiko, kad autorė nekuria vien juodo ir balto pasaulio. Žudikas nėra tiesiog „blogietis“, atsiradęs iš niekur. Jo istorija verčia svarstyti apie vaikystės patirčių, šeimos, meilės stokos ir psichologinių traumų įtaką žmogaus gyvenimui. Būtent todėl knyga kalba ne tik apie nusikaltimus, bet ir apie tai, kaip praeities žaizdos gali iškreipti žmogaus gebėjimą jausti, mylėti ir užmegzti sveikus santykius.
Kita svarbi knygos tema – sielvartas. Žudikui svarbi ne pati mirtis, o po jos liekantis artimųjų skausmas. Todėl autorė daug dėmesio skiria ne aukoms, o tiems, kurie lieka gyventi toliau. Ji parodo, kad vienas nusikaltimas paliečia dešimtis žmonių ir palieka pasekmes, kurios tęsiasi gerokai ilgiau nei pats tyrimas.
Būtent dėl šių priežasčių „Tobula mirtis“ man pasirodė ne tik detektyvas, bet ir savotiškas pasakojimas apie žmogaus psichologiją, traumas bei jų poveikį visam gyvenimui.
Mano įspūdžiai
Labiausiai šioje knygoje man patiko veikėjai ir jų tarpusavio santykiai. Lukas Kalanakas, Ava Terner ir Laivlis jau tapo tokiais veikėjais, prie kurių norisi sugrįžti kiekvienoje naujoje serijos dalyje. Ypač įdomu buvo stebėti Avą po paaukštinimo – pasikeitusi tarnybinė hierarchija suteikė papildomos įtampos tiek komandai, tiek jos santykiams su Luku. Taip pat patiko, kad autorė šį kartą daugiau dėmesio skyrė veikėjų emocijoms, profesiniam augimui ir tarpusavio ryšiams, o ne vien žiaurioms nusikaltimų detalėms.
Dar vienas stiprus knygos aspektas – du lygiagrečiai vystomi tyrimai. Serijinio žudiko paieška persipina su Džordžo Begbio mirties ir galimos policijos korupcijos istorija, todėl siužetas tampa daugiasluoksnis. Man taip pat įsiminė neįprastas žudymo būdas. Tai bene originaliausia šios knygos idėja – žudikas beveik nenaudoja tiesioginio smurto, tačiau jo nusikaltimai dėl to netampa mažiau žiaurūs. Priešingai, kai kuriais momentais jie atrodo dar baisesni, nes visas dėmesys sutelkiamas į aukų ir jų artimųjų kančią. Goodreads skaitytojai dažnai mini būtent šį aspektą kaip vieną iš labiausiai įsimenančių knygos elementų.
Vis dėlto ne viskas mane įtikino. Vietomis siužetas pasirodė pernelyg painus, o dviejų tyrimų linijos kartais išblaškydavo dėmesį. Knyga vystėsi gana lėtai, todėl ne kartą pagavau save laukiančią momento, kada istorija pagaliau įgaus didesnį pagreitį. Kai tas momentas atėjo, pabaiga man pasirodė pernelyg greita. Po ilgo pasiruošimo tikėjausi stipresnės ir gilesnės atomazgos.
Didžiausių abejonių sukėlė pats žudiko motyvas. Autorė bando parodyti žmogų, kuris emociškai maitinasi kitų sielvartu ir gedulu, o jo pasitenkinimas kyla ne iš pačios žmogžudystės, bet iš artimųjų skausmo stebėjimo. Idėja neabejotinai originali, tačiau man ji pasirodė kiek perdėta ir ne iki galo įtikinama. Įdomu tai, kad panašią nuomonę galima rasti ir dalyje Goodreads atsiliepimų – nors daugelis skaitytojų gyrė žudiko originalumą, kiti manė, kad jo psichologinis portretas peržengė tikėtinumo ribas.
Bendrai vertinant, „Tobula mirtis“ turi daug stiprių pusių – įdomius veikėjus, stiprią atmosferą ir originalią pagrindinę idėją. Tačiau lyginant su „Tobulais palaikais“, „Tobulu grobiu“ ir „Tobulu nusikaltimu“, būtent ši dalis man pasirodė mažiausiai įtraukianti. Ji labiau orientuota į veikėjų emocijas ir psichologiją, todėl kai kuriems skaitytojams gali pasirodyti brandesnė, tačiau man asmeniškai pritrūko ankstesnėms serijos dalims būdingos įtampos ir tempo.
Šios apžvalgos rašymo metu Goodreads platformoje „Perfect Death“ vidutinis įvertinimas yra 4,13/5, surinktas iš daugiau nei 11 tūkstančių skaitytojų vertinimų.
Dažniausiai giriami knygos aspektai: originalus žudymo būdas, stipri Luko ir Avos santykių dinamika, įtempta knygos atmosfera atmosfera ir dviejų siužetinių linijų pasakojimas.
Dažniausiai minima kritika: siužetas kai kam atrodo lėtesnis nei ankstesnėse dalyse, daliai skaitytojų žudiko motyvacija pasirodė mažiau įtikinama ir kai kurie skaitytojai mano, kad ši knyga labiau orientuota į veikėjų istorijas nei į patį nusikaltimą.
⭐⭐⭐☆☆ 3/5
„Tobula mirtis“ tikrai turi stiprių pusių – originalią pagrindinę idėją, įdomius veikėjus ir mažiau tradicinį požiūrį į serijinį žudiką. Vis dėlto man siužetas vietomis pasirodė per daug ištemptas ir painus, o pabaiga nepaliko tokio stipraus įspūdžio, kokio tikėjausi. Tai gera serijos dalis, tačiau lyginant su mano skaitytomis pirmąja, antrąja ir penktąja knygomis, ji liko silpniausia.
Parašykite, kai Jums šios Helen Fields serijos knygos, kuri iš knygų Jums paliko geriausią įspūdį? Mano sekanti knyga sąraše - ,,Tobula tyla".
Komentarai
Rašyti komentarą