Helen Fields „Tobula tyla“ – ketvirtoji Luko Kalanako serijos dalis, kurioje tyrimo centre atsiduria itin žiaurūs nusikaltimai ir šiurpus jų ženklas – iš žmogaus odos pasiūtos lėlės.
Knygos siužetas
Helen Fields „Tobula tyla“ prasideda nuo šiurpaus radinio Edinburgo priemiestyje: šalikelėje aptinkamas jaunos merginos kūnas. Jį apžiūrėję specialistai pastebi neįprastą sužalojimą – iš aukos odos išpjauti lėlės formos gabalai. Detektyvai Lukas Kalanakas ir Ava Terner imasi bylos, tačiau pradžioje įkalčių, kurie padėtų suprasti nusikaltimo motyvą, beveik nėra.
Tyrimas įgauna naują kryptį, kai palikto kūdikio vežimėlyje randama iš žmogaus odos pasiūta lėlė. Aptikus dar vienos žiauriai nužudytos jaunos moters kūną, ryškėja pasikartojantis nusikaltimų braižas. Tyrėjams reikia išsiaiškinti, kas sieja aukas, ką reiškia lėlės ir kaip užkirsti kelią kitai žmogžudystei.
Tai tamsus kriminalinis siužetas, kurio pagrindinė įtampa kyla iš lenktynių su laiku: Lukas ir Ava turi perprasti žudiko veiksmus, kol jis nepasirinko kitos aukos.
Veikėjai
Lukas Kalanakas – detektyvas inspektorius, vienas pagrindinių visos serijos veikėjų. Šioje knygoje jis kartu su Ava tiria jaunų moterų žmogžudystes, kurias sieja kraupios iš žmogaus odos pagamintos lėlės. Jo vaidmuo – ieškoti sąsajų tarp aukų ir iš padrikų įkalčių atkurti nusikaltimų logiką.
Ava Terner – detektyvė vyresnioji inspektorė, kartu su Luku vedanti tyrimą. Ji yra lygiavertė pagrindinė istorijos veikėja: abiem tenka spręsti bylą, kurios pradžioje beveik nėra aiškių atspirties taškų, ir ieškoti būdo apsaugoti galimas būsimas aukas.
Seržantas Laivlis – kandus, tiesmukas, nevengiantis pašmaikštauti ar įgelti kolegoms, ypač Lukui. Jo replikos suteikia atokvėpio tarp sunkių tyrimo scenų. Kartu jo santykiai su Ava parodo, kad komandoje ne visuomet sutampa požiūriai į darbą ir vadovybės sprendimus.
Kristė Solter – detektyvė, šioje knygoje grįžtanti po atostogų. Jos bendravimas su kolegomis, ypač apsikeitimas replikomis su Laivliu, padeda atskleisti gyvą, neformalų komandos gyvenimą.
Overbek – aukštesnė policijos vadovė, kurios reikalavimai ir konfliktai su Ava sudaro svarbią darbo aplinkos dalį. Griežta ir nelengvai sukalbama, šioje knygoje ji atsiskleidžia kiek plačiau, parodomos ir žmogiškesnės jos pusės.
Seržantas Paksas Grehemas – šioje dalyje pristatomas naujas policijos veikėjas. Jo pasirodymas papildo jau nusistovėjusią veikėjų tarpusavio dinamiką. Moteris žavi savo įspūdinga išvaizda, tačiau jis yra tiesiog nuoširdus, atsidavęs ir savo darbą mylintis policijos pareigūnas.
Zoja - aštuoniolikmetė, kurios istorija pradeda knygą. Jos gyvenime jau iki pagrobimo buvo smurto ir nesaugumo. Pradžios scenose skaitytojas susiduria su jos baime ir desperatišku noru išgyventi, todėl ji įsimena kaip konkretus žmogus, turintis skaudžią praeitį.
Lorna - jauna mama, kurios kūdikis randamas paliktame vežimėlyje. Lornos dingimas suteikia bylai dar vieną skaudų matmenį: pavojuje atsiduria moteris, o be motinos lieka nuo jos visiškai priklausomas vaikas. Tai viena iš pagrindinių ankstyvojo siužeto aplinkybių.
Knygoje yra ir daugiau šalutinių veikėjų, tačiau jie daugiau susiję su aukomis, todėl, nenorėdama atskleisti siužeto vingių, apsiribosiu pagrindiniais knygos veikėjais.
Knygos žinutė
„Tobula tyla“ kelia klausimą, ar kiekvieno žmogaus skausmą laikome vienodai svarbiu. Jaunų moterų ir priklausomybių kamuojamų, gatvėje gyvenančių žmonių istorijos primena, kaip lengva užklijuoti etiketę ir nebematyti už jos slypinčio žmogaus. Tačiau nei skurdas, nei priklausomybė, nei praeities pasirinkimai nesumažina teisės į pagalbą ir apsaugą. Atsakomybė už smurtą tenka tam, kuris jį naudoja, kad ir koks būtų aukos gyvenimas.
Kita svarbi knygos tema – pavojingas įsitikinimas savo teisumu. Kur baigiasi asmeniniai įsitikinimai ir prasideda noras kontroliuoti, teisti bei bausti kitus? Helen Fields istorija skatina susimąstyti, kaip tariamas moralės gynimas gali tapti žiaurumo pateisinimu. Ypač tada, kai kitas žmogus pirmiausia vertinamas pagal tai, kuo jis neatitinka svetimų taisyklių.
Šias mintis papildo Avos pastangos apginti tuos, kurių balsas menkai girdimas. Jos susidūrimai su vadovybe primena, kad profesinė pareiga ir sąžinė ne visada pasiūlo tą patį atsakymą. Kartais rūpestis žmogumi reikalauja atkaklumo, nepatogių klausimų ir pasipriešinimo sprendimams, su kuriais nesutinki.
Todėl knygos pavadinime slypinčią tylą galima suprasti ir kaip aplinkinių abejingumą. Kol nusigręžiame ar svarstome, ar auka nusipelnė užuojautos, jos skausmas lieka neišgirstas. „Tobula tyla“ primena, kaip svarbu pastebėti žmogų dar prieš jo istorijai tampant kriminalinės bylos dalimi.
„Tobulioje tyloje“ Helen Fields rašo vaizdžiai, tiesiai ir nevengia sukrėsti. Jau pradžioje skaitytojas priartinamas prie aukos išgyvenimų, todėl nusikaltimas suvokiamas per konkretaus žmogaus baimę ir pastangas išgyventi. Kūno sužalojimai aprašomi atvirai, o šiurpios detalės vietomis priartina kriminalinį pasakojimą tarsi siaubo trilerio.
Pasakojimas juda tarp skirtingų veikėjų perspektyvų ir dviejų tyrimo linijų. Tokia struktūra leidžia matyti daugiau, nei tuo metu žino vienas tyrėjas, ir palaiko nerimą dėl galimų kitų aukų. Vis dėlto tempas nėra vienodai greitas visoje knygoje: tyrimo eigą keičia pokalbiai, asmeninio gyvenimo epizodai ir nesutarimai policijoje, o pabaigos link veiksmas intensyvėja.
Svarbi stiliaus dalis – gyvi, kandūs dialogai. Laivlio replikos, kolegų pasišaipymai ir Avos susikirtimai su Overbek suteikia atokvėpio nuo žiaurių scenų. Per šiuos pokalbius atsiskleidžia ir komandos santykiai: kas kuo pasitiki, kas erzina vienas kitą ir kaip skirtingai suprantamas darbas.
Socialines temas Fields išsako gana tiesiogiai, ypač per Avą. Veikėja aiškiai kalba apie pažeidžiamų žmonių padėtį ir aplinkinių abejingumą. Tai suteikia pasakojimui moralinę kryptį, tačiau kai vietomis tampa labai kategoriški.
Mano vertinimu, šios knygos stilių geriausiai apibūdina šiurpių vaizdų, policijos darbo kasdienybės ir kandžios komandos tarpusavio kalbos derinys. Įtampą čia kuria ir pats tyrimas, ir artumas aukų patirčiai.
Mano įspūdžiai
„Tobula tyla“ man paliko gerą įspūdį. Patiko autorės rašymo stilius, buvo įdomu sekti tyrimą ir skaityti apie aukas. Jaunų moterų nuoširdžiai gailėjau, todėl nusikaltėlio žiaurumas veikė dar stipriau. Būtent tai, ką jis darė savo aukoms, man buvo šiurpiausia knygos dalis. Kai kurios detalės tikrai vertė nejaukiai pasijusti.
Nusikaltimų motyvas mane nustebino. Nenoriu jo atskleisti būsimiems skaitytojams, tačiau lėlių reikšmė pasirodė netikėta ir suteikė visai istorijai dar daugiau nejaukumo. Skaitant sunku suvokti, kaip žmogus gali pateisinti tokį elgesį su kitu žmogumi ir būti įsitikinęs savo teisumu.
Šioje dalyje Ava man vėl buvo savimi – stipri, pasitikinti ir nebijanti laikytis savo pozicijos. Buvo įdomu stebėti visos komandos darbą, kolegų bendravimą ir skirtingus charakterius. Net Laivlis, kuris anksčiau nekėlė tiek simpatijų, šįkart ėmė patikti. Tokie veikėjų pokyčiai mano pačios akyse yra viena priežasčių, kodėl norisi tęsti seriją: pamažu prisiriši ir prie tų, kurie iš pradžių atrodė nelabai malonūs.
Patiko ir tai, kaip autorė leido spėlioti apie dvi nusikaltimų linijas. Turėjau savų įtarimų dėl jų sąsajų, tačiau ne viskas pasisuko taip, kaip tikėjausi. Vis dėlto vietomis siužetas man pasirodė kiek ištemptas, o pabaigoje, priešingai, norėjosi daugiau laiko – atomazga atėjo kiek per greitai.
Ir vėl pasigedau daugiau Luko ir Avos santykių dinamikos. Kai veikėjus jau pažįsti ne pirmą knygą, rūpi ir tai, kas vyksta tarp jų, todėl norėjosi ryškesnio judėjimo šioje istorijos dalyje. Nepaisant šių trūkumų, „Tobula tyla“ buvo įdomus, šiurpus skaitinys, kuriame labiausiai įsiminė aukų likimai, nusikaltimų žiaurumas ir stipri Avos asmenybė.
,,Tobula tyla" (Perfect Silence) šiuo metu Goodreads platformoje vertinama 4,36 žvaigždutėmis iš 5 (virš 9 tūkstančių įvertinimų).
Mano įvertinimas 4/5 ⭐⭐⭐⭐☆.
Kita Luko Kalanako serijos knyga, apie kurią nekantrauju Jums papasakoti, – „Tobulos aukos“. O jei jau skaitėte „Tobulą tylą“, parašykite: kokį įspūdį ji paliko Jums?
Ačiū, kad skaitote
Komentarai
Rašyti komentarą