„Tobulas grobis“ – antroji inspektoriaus Luko Kalanako ir detektyvės Avos Turner serijos knyga, kurioje Helen Fields dar labiau išplečia ne tik kriminalinį tyrimą, bet ir pagrindinių veikėjų asmeninius gyvenimus.
Šį kartą Edinburgo policija susiduria su itin neįprasta byla. Mieste ima daugėti žiaurių nusikaltimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tarpusavyje nesusiję. Tačiau netrukus paaiškėja, kad kažkas kruopščiai planuoja savo veiksmus ir palieka užuominų, kurios tyrėjams tampa tikru galvosūkiu.
Tyrimo metu Ava ir Lukas bando suprasti nusikaltėlio logiką, tačiau kuo daugiau atsakymų jie randa, tuo daugiau klausimų iškyla. Šioje istorijoje svarbi ne tik klausimo „kas tai padarė?“ dalis, bet ir „kodėl?“. Autorė daug dėmesio skiria nusikaltėlio motyvams, jo mąstymui ir tam, kaip žmogaus praeitis gali paveikti dabartinius pasirinkimus.
Jeigu pirmojoje dalyje siužetas buvo gana aiškiai koncentruotas į vieną pagrindinę istorijos liniją, tai „Tobulas grobis“ yra sudėtingesnis ir sluoksniuotesnis romanas. Čia daugiau veikėjų, tarpusavyje susipinančių siužeto linijų ir daugiau asmeninių pagrindinių veikėjų išgyvenimų.
Knygos veikėjai
Lukas – vyriausiasis tyrėjas, talentingas detektyvas, gebantis matyti platesnį vaizdą nei dauguma kolegų. Jis racionalus, atkaklus ir itin atsidavęs darbui. „Tobulame grobyje“ Lukas išlieka tuo žmogumi, kuris dažnai tampa komandos atrama. Tačiau šioje knygoje labiau atsiskleidžia ir jo žmogiškoji pusė – rūpestis aplinkiniais, vidinės abejonės bei emocijos, kurias jis paprastai stengiasi slėpti. Jis moka būti empatiškas, gerbia kolegas ir nebijo pripažinti klaidų.
Jei pirmoje knygoje Ava daugeliui atrodė beveik nepriekaištinga profesionalė, tai „Tobulame grobyje“ matome gerokai sudėtingesnį jos portretą. Ava tebėra puiki detektyvė, gebanti suprasti nusikaltėlių mąstymą ir pastebėti tai, ko nemato kiti. Tačiau šioje knygoje autorė leidžia skaitytojui pažvelgti į jos asmeninį gyvenimą ir emocinę būseną. Būtent todėl dalis skaitytojų, taip pat ir aš, šią Avos versiją priėmiau prieštaringai. Man buvo sunku priimti kai kuriuos jos sprendimus, nes jie atrodė nesuderinami su anksčiau matyta racionalia ir savimi pasitikinčia moterimi. Pati autorė viename iš interviu minėjo, kad šioje knygos dalyje ji norėjo parodyti, kad net ir racionalus žmogus sudėtingose sitiacijoje gali priimti ne visai suprantamus sprendimus.
Džo yra turbūt labiausiai diskusijų keliantis šios knygos veikėjas. Iš pradžių jis atrodo kaip žmogus, galintis suteikti Avai stabilumo ir saugumo jausmą. Tačiau skaitytojui gana greitai kyla klausimas, ar jų santykiai iš tiesų tokie sveiki, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Man atrodo, kad Džo yra labai svarbus ne tiek kaip savarankiškas personažas, kiek kaip priemonė parodyti kitokią Avos pusę. Per jį matome Avą pažeidžiamą, abejojančią savimi ir priimančią sprendimus, kurių iš jos nesitikėtume.
Lensas nėra tipinis žurnalistas - sensacijų medžiotojas. Jis vaizduojamas kaip ambicingas, sumanus ir mokantis gauti informaciją žmogus. Tačiau kartu autorė kelia klausimą, kur baigiasi visuomenės teisė žinoti ir prasideda aukų bei jų artimųjų privatumas.
Skaitant „Tobulą grobį“ susidaro įspūdis, kad jam iš tiesų rūpi žmonės. Jis domisi ne tik pačiu nusikaltimu, bet ir jo pasekmėmis aukoms, jų šeimoms, bendruomenei. Todėl jo veikla atrodo ne kaip bandymas pasipelnyti iš tragedijos, o kaip siekis suprasti ir atskleisti tiesą.
Įdomu ir tai, kad šalia tokių veikėjų kaip Ava ar Lukas Lensas atlieka kitokią funkciją. Policininkai ieško įrodymų, profiliuotojai analizuoja elgesį, o Lensas dažnai bando suprasti žmogiškąją istorijos pusę. Kartais atrodo, kad jis labiau užduoda klausimą „kas nutiko šiems žmonėms?“, o ne „kaip sugauti kaltininką?“. Galbūt todėl jis atrodo toks gyvas ir įsimintinas. Net kai siužete yra serijinis žudikas, tamsusis internetas, sudėtingos manipuliacijos ir policijos tyrimas, Lensas primena, kad už kiekvienos bylos pirmiausia stovi žmonės.
Benas yra vienas įdomiausių antraplanių veikėjų šioje knygoje. Jis atstovauja technologijų pasauliui ir tampa svarbia grandimi tyrime. Per jį autorė įveda tamsiojo interneto, internetinių bendruomenių ir skaitmeninio anonimiškumo temas. Man asmeniškai Benas yra įdomus veikėjas, nes jis labai žmogiškas ir neturi tipinio „genialaus hakerio“ stereotipo.
Gromas yra vienas įsimintiniausių Helen Fields sukurtų nusikaltėlių. Jis kelia nerimą ne vien dėl savo veiksmų, bet ir dėl mąstymo būdo. Skaitydamas jauti, kad jis gyvena pagal savo logiką, kuri jam pačiam atrodo visiškai teisinga. Būtent tokie personažai Fields sekasi geriausiai – ne monstras dėl monstro efekto, o žmogus, kuris savo galvoje susikūrė savą teisingumo sistemą. Gromo skyriai suteikia knygai nemažai psichologinės įtampos.
Sem Culpa
Sem Culpa skiriasi nuo daugelio kitų Helen Fields sukurtų nusikaltėlių. Šio veikėjos veiksmuose beveik nėra emocijos. Ji neatrodo valdoma pykčio, keršto ar neapykantos. Dažnai susidaro įspūdis, kad žmonės jai tėra objektai, priemonės tikslui pasiekti. O toks požiūris skaitytojui dažnai atrodo net šiurpesnis nei atviras smurtas. Todėl net Gromas kai kuriais momentais man pasirodė „suprantamesnis“ kaip žmogus. Nebūtinai pateisinamas, bet suprantamesnis. Tuo tarpu Sem Culpa kartais atrodė tarsi neturėtų to emocinio pagrindo, kuris leidžia užjausti kitus.
Knygos žinutė
Mano nuomone, pagrindinė Helen Fields knygos „Tobulas grobis“ žinutė yra ta, kad net stipriausi, protingiausi ir labiausiai savimi pasitikintys žmonės gali tapti kitų manipuliacijų, savo emocijų ar net klaidingų sprendimų aukomis. Autorė parodo, jog žmogaus pažeidžiamumas dažnai slypi ten, kur jis pats jaučiasi stipriausias. Ava Turner yra puiki detektyvė, gebanti analizuoti nusikaltėlių mąstymą ir pastebėti tai, ko nemato kiti, tačiau asmeniniame gyvenime ji pati susiduria su situacijomis, kuriose racionalumas ne visada nugali jausmus. Taip Helen Fields primena, kad profesiniai gebėjimai neapsaugo nuo žmogiškų klaidų.
Knygoje taip pat ryškiai atsiskleidžia empatijos svarba. Vieni veikėjai geba suprasti kitų skausmą, jaučia atsakomybę už savo veiksmus ir siekia padėti, o kiti į žmones žiūri kaip į priemones savo tikslams pasiekti. Šis kontrastas verčia susimąstyti, kad būtent gebėjimas užjausti ir matyti kitame žmogų yra tai, kas mus iš tiesų daro žmonėmis. Autorė taip pat kelia klausimą, kur baigiasi teisingumas ir prasideda kerštas, parodydama, kad tarp šių sąvokų kartais slypi labai plona riba.
Perskaičius knygą lieka jausmas, kad „Tobulas grobis“ pasakoja ne tik apie nusikaltimų tyrimą ar žudiko paieškas. Tai istorija apie žmonių silpnybes, emocinį pažeidžiamumą, pasitikėjimą ir tai, kaip lengva apsigauti vertinant kitus žmones. Autorė tarsi primena, kad grobiu gali tapti kiekvienas – nepriklausomai nuo jo intelekto, patirties ar gyvenimo pasiekimų. Būtent todėl ši knyga įsimena ne tik dėl kriminalinio siužeto, bet ir dėl klausimų apie žmogaus prigimtį, kuriuos palieka skaitytojui užvertus paskutinį puslapį.
,,Tamsusis" internetas
Tamsusis internetas „Tobulame grobyje“ yra ne tik įdomi siužeto detalė, bet ir labai svarbi knygos atmosferos bei temos dalis.
Helen Fields panaudoja tamsiojo interneto idėją tam, kad parodytų, kiek daug gali slėpti šiuolaikinis pasaulis, kuriame žmogaus tapatybę galima paslėpti, o informacija gali būti perduodama beveik nepastebimai. Įprastame internete mes esame įpratę matyti informaciją, žinoti, kas ją paskelbė, ir gana lengvai rasti norimą turinį. Tamsusis internetas knygoje tampa visiška priešingybe – tai vieta, kur anonimiškumas leidžia žmonėms pasislėpti ir veikti už įprasto pasaulio ribų.
Man ypač įdomu, kad ši tema labai gražiai susijungia su pačiu „grobio“ motyvu. Knygoje žmogus gali būti stebimas, sekamas ir apie jį renkama informacija jam pačiam to net nežinant. Tai sukuria labai nemalonų jausmą: tu gali manyti, kad esi saugus savo namuose, prie kompiuterio ar telefone, tačiau iš tikrųjų apie tave kažkas gali žinoti gerokai daugiau, nei įsivaizduoji.
Ir čia atsiranda dar viena įdomi knygos mintis – technologijos pačios savaime nėra nei geros, nei blogos. Viską lemia žmogus, kuris jomis naudojasi. Tas pats anonimiškumas, kuris vienam žmogui gali būti reikalingas privatumui ar saugumui, kitam gali tapti įrankiu nusikaltimui, manipuliacijai ar smurtui.
Man atrodo, kad būtent todėl tamsiojo interneto tema taip gerai veikia kriminaliniame romane. Ji sukuria papildomą baimę, nes nematomas priešas yra daug baisesnis už tą, kurį gali matyti. Kai nežinai, kas stebi, kiek apie tave žino ir iš kur gali ateiti grėsmė, atsiranda nuolatinis nesaugumo jausmas.
Sem Culpa personažas knygoje gražiai susijungia su tamsiojo interneto tema. Ji pati tampa tam tikra „nematoma“ grėsme – nedidelė, iš pirmo žvilgsnio gal net neatrodanti bauginanti, tačiau galinti daryti didžiulę įtaką. Todėl man atrodo, kad Fields sąmoningai sugretina du dalykus: nematomą interneto pasaulį ir nematomą žmogaus pavojingumą.
Dėl to tamsusis internetas „Tobulame grobyje“ man atrodo ne šiaip egzotiškas kriminalinio siužeto priedas. Jis sustiprina pagrindinę knygos mintį: pavojus ne visada yra ten, kur jį matome. Kartais pavojingiausi dalykai vyksta mums nematant – žmonėms, informacijai ir technologijoms veikiant už mūsų akiračio.
Mano įspūdžiai
„Tobulas grobis“ man paliko gana dviprasmišką įspūdį. Knygoje tikrai netrūko to, dėl ko mėgstu gerus kriminalinius trilerius – įtemptos atmosferos, paslapties ir nuolatinės intrigos. Ypač patiko tai, kad autorė sugeba išlaikyti susidomėjimą net tada, kai skaitytojas jau pradeda suprasti, kas vyksta. Šiurpino nusikaltimų detalės, o dar įdomiau buvo stebėti dviejų labai skirtingų žudikų psichologiją. Vienas iš jų kėlė šiurpą savo žiaurumu, kitas – visišku emociniu šaltumu ir empatijos nebuvimu. Man labai įsiminė ir tamsiojo interneto tema – ji suteikė istorijai šiuolaikiškumo ir dar daugiau paslaptingumo. Patiko ir veikėjai – jie skirtingi, saviti, kiekvienas savaip įsilieja į siužetą, o kai kurie, pavyzdžiui, Lensas, man pasirodė ypač įdomūs.
Vis dėlto knyga nebuvo tokia vientisa kaip pirmoji serijos dalis. Vietomis nusikaltimo tyrimas man pasirodė pernelyg ištemptas, o siužetas – gana painus. Kartais buvo sunku suprasti, kur link autorė suka istoriją. Labiausiai užkliuvo Ava – nustebino kai kurie jos sprendimai ir elgesys, nes ankstesnėje knygoje ją mačiau kaip labai racionalią, gudrią ir savo darbą puikiai išmanančią detektyvę. Šioje dalyje ji man pasirodė gerokai pažeidžiamesnė ir ne visada elgėsi taip, kaip iš jos tikėjausi.
Vis dėlto Helen Fields ir vėl sugebėjo mane išlaikyti istorijoje iki paskutinio puslapio, o tai, mano nuomone, yra didelis knygos pliusas. Nors „Tobulame grobyje“ man pritrūko pirmosios dalies aiškumo ir vietomis pareikalavo daugiau kantrybės, įdomūs veikėjai, šiurpios nusikaltimų detalės, dviejų žudikų psichologija ir tamsiojo interneto paslaptys kompensavo knygos trūkumus.
Mano įvertinimas – ⭐ 3,5/5.
Šiuo metu Goodreads skaitytojai knygą vertina 4,29/5 iš daugiau nei 14,2 tūkst. įvertinimų.
Mano 3,5/5 įvertinimas nėra todėl, kad knyga būtų buvusi neįdomi – priešingai, ją skaityti buvo įdomu. Tiesiog šalia stiprios intrigos joje buvo ir nemažai dalykų, kurie trukdė istorijai tapti tikrai puikia.
Komentarai
Rašyti komentarą