Gintarės Aukselės „LRezidentė“ yra viena tų knygų, kurios nepretenduoja į didžiąją literatūrą, tačiau puikiai atlieka savo pagrindinę užduotį – įtraukia, pralinksmina ir leidžia pažvelgti į pasaulį, kurio dauguma pacientų niekada nepamato. Tai knyga, kurią perskaičiau beveik vienu prisėdimu.
„LRezidentė“ pasakoja apie pirmuosius jaunos gydytojos Ievos žingsnius rezidentūroje. Baigusi studijas ji pagaliau gauna gydytojos licenciją, tačiau greitai supranta, kad teorinės žinios ir tikras darbas ligoninėje yra du skirtingi pasauliai. Knygoje skaitytojas kartu su Ieva išgyvena pirmuosius budėjimus, sudėtingus pacientus, hierarchinius santykius ligoninėje, nuolatinį nuovargį ir baimę suklysti. Visa tai vyksta COVID-19 pandemijos fone, todėl istorija įgauna papildomo svorio ir autentiškumo.
Man, kaip žmogui, kuriam labai patinka medicinos tematika, ši knyga buvo tikras atradimas. Esu peržiūrėjusi visus „Grey's Anatomy“ sezonus, todėl visada smalsu pamatyti, kaip medicinos pasaulis atrodo ne televizijos ekrane, o realiame gyvenime. Būtent tai ir siūlo „LRezidentė“ – ne romantizuotą, o žemišką ir labai lietuvišką rezidentų kasdienybę.
Vienas įdomiausių „LRezidentės“ bruožų yra jos struktūra. Tai nėra tradicinis romanas su vienu aiškiu siužetu, nuosekliai augančia įtampa ir vienu centriniu konfliktu. Knyga sudaryta iš trumpų epizodų, primenančių dienoraščio įrašus, profesinius prisiminimus ar net tinklaraščio tekstus. Kiekvienas skyrius pasakoja vis kitą rezidentūros laikotarpio situaciją – neįprastą pacientą, kuriozišką budėjimą, santykius su kolegomis ar asmeninius autorės išgyvenimus. Dėl tokios struktūros knyga skaitosi labai lengvai ir greitai, o skaitytojas gali natūraliai pajusti chaotišką bei nenuspėjamą medikų kasdienybę.
Manau, kad būtent toks pasakojimo būdas pasirinktas neatsitiktinai. Rezidento gyvenimas retai primena vientisą istoriją su aiškia pradžia ir pabaiga. Jį sudaro daugybė atskirų įvykių, budėjimų, susitikimų ir patirčių, kurios po truputį formuoja jauną gydytoją. Todėl fragmentiška knygos struktūra puikiai atspindi pačią profesijos realybę. Skaitytojas ne stebi vieną didelį nuotykį, o tarsi pats dalyvauja rezidentūros kasdienybėje, kur kiekviena diena atneša vis naujų iššūkių.
Pasakojimo stilius taip pat išsiskiria artimu ryšiu su skaitytoju. Autorė rašo paprasta, šnekamajai kalbai artima kalba, nevengia ironijos, saviironijos ir gyvų dialogų. Dėl to susidaro įspūdis, kad ne skaitome grožinės literatūros kūrinį, o klausomės draugės pasakojimo prie kavos puodelio. Toks stilius leidžia kalbėti apie sudėtingas medicinos temas be perteklinio dramatizmo ir kartu išlaikyti lengvą, humoristinį toną.
Humoras šioje knygoje atlieka ne tik pramoginę funkciją. Jis tampa savotišku apsauginiu mechanizmu, padedančiu medikams susidoroti su nuolatiniu stresu, atsakomybe ir emociškai sunkiomis situacijomis. Todėl net juokingiausiose scenose jaučiamas gilesnis sluoksnis – suvokimas, kad už kiekvieno pokšto slypi sudėtinga profesinė ir žmogiška patirtis. Būtent dėl to „LRezidentė“ skamba autentiškai ir įtikinamai.
Toks rašymo stilius gali patikti ne visiems skaitytojams, nes ieškantieji tradicinio romano su stipria siužetine linija gali pasigesti didesnės intrigos ar veikėjų raidos. Tačiau medicininių istorijų mėgėjams būtent fragmentiškumas tampa vienu didžiausių knygos privalumų – jis leidžia pažinti rezidentų pasaulį iš vidaus, per daugybę mažų, bet labai tikrų gyvenimo epizodų.
Knyga sulaukė labai šilto skaitytojų priėmimo. Šiuo metu „Goodreads“ ji turi 4,34 balo iš 5 pagal daugiau nei 250 skaitytojų įvertinimų, o dauguma atsiliepimų pabrėžia būtent tai, kas patiko ir tau – humorą, autentiškumą ir galimybę pažvelgti į rezidentų gyvenimą iš vidaus.
Įdomu tai, kad nemažai medicinos darbuotojų atsiliepimuose teigia atpažinę savo pačių patirtis, o knyga dažnai lyginama su britų gydytojo ir rašytojo Adamo Kay kūriniais apie medikų kasdienybę.
Pabaigai galiu patvirtinti, kad „LRezidentė“ man buvo labai malonus atradimas. Knyga susiskaitė neįtikėtinai greitai – vos pradėjusi skaityti vis norėjau sužinoti, kokia dar situacija laukia pagrindinės herojės kitame skyriuje. Nors pasakojama apie sudėtingą ir didžiulės atsakomybės reikalaujančią profesiją, autorė sugebėjo išlaikyti lengvą, šiltą ir humoro kupiną toną. Būtent todėl knyga ne tik prajuokina, bet ir leidžia geriau suprasti, su kokiais iššūkiais kasdien susiduria jauni gydytojai.
Man, kaip medicininių serialų mėgėjai ir ištikimai „Grey's Anatomy“ žiūrovei, buvo ypač įdomu pažvelgti į lietuviškos rezidentūros realybę. „LRezidentė“ nekuria dirbtinos dramos ir nesistengia idealizuoti medikų darbo – priešingai, ji atvirai, nuoširdžiai ir su saviironija pasakoja apie žmones, kurie dar tik mokosi būti gydytojais.
Tai knyga, kuri leidžia ir pasijuokti, ir susimąstyti, todėl drąsiai skiriu jai 4 iš 5 balų ir rekomenduoju visiems, kuriems įdomus medicinos pasaulis, žmogiškos istorijos bei geras humoras.
Kartais būtent tokios lengvai skaitomos, tačiau autentiškos knygos palieka maloniausią įspūdį.
Komentarai
Rašyti komentarą