,,Viskas primena tave" man yra ta knyga, kurią jau buvau skaičiusi anksčiau, bet prie jos grįžau dar kartą – šįkart po filmo. Tai nebuvo atsitiktinis sugrįžimas: norėjosi palyginti, kaip istorija veikia skirtingose formose, kai ją jau žinai ir kai ją pamatai vizualiai.
Apžvalgą pradėkim nuo knygos. Turiu pripažinti, kad visos Colleen knygos įtraukia nuo pat pirmų puslapių ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Autorė dažnai renkasi jautrias temas, kurios skaitytojams sukelia emociją, todėl knygą labai sunku padėtį į šalį. ,,Viskas primena tave" - ne išimtis. Autorė pasirenka jautrią, net skausmingą temą – motinystę, kaltę ir antrą šansą. Tai viena iš tų knygų, kurios ne tik skaitosi greitai, bet ir palieka emocinį pėdsaką dar ilgai po paskutinio puslapio.
Istorija sukasi apie Keną – jauną moterį, kuri po penkerių metų, praleistų kalėjime, grįžta į gyvenimą su vieninteliu tikslu: susigrąžinti savo dukrą. Tačiau realybė negailestinga – jos mergaitė auga kitoje šeimoje, o praeities klaidos vis dar gyvos aplinkinių akyse.
Kena susipažįsta su Ledžeriu – vieninteliu žmogumi, kuris, regis, linkęs ją matyti ne tik kaip savo praeities klaidų sumą. Tarp jų užsimezga ryšys, tačiau jis komplikuotas, nes Ledžeris yra artimai susijęs su žmonėmis, kurie Kenai niekada neatleis.
Kena – sudėtinga, prieštaringa veikėja. Ją lengva suprasti, ypač žvelgiant per motinystės prizmę – jos meilė dukrai yra akivaizdi, skausminga, tikra. Tačiau kartu jos sprendimai kelia klausimų. Ji myli, bet pasitraukia. Ji kovoja, bet tuo pačiu ir pasiduoda.
Ledžeris – tarsi moralinis kompasas istorijoje. Jis balansuoja tarp lojalumo ir jausmų, tarp to, kas „teisinga“, ir to, ką jaučia širdis.
Antraplaniai veikėjai taip pat svarbūs – jie įkūnija visuomenės balsą: teisiantį, nepasitikintį, kartais – negailestingą.
Kena yra viena prieštaringiausių Hoover veikėjų. Ji nėra nei aiškiai gera, nei aiškiai bloga – ji žmogiška. Skaitant knygą, labai aiškiai matosi jos asmenybės kaita. Kai susipažino su Skočiu, ji buvo impulsyvi, aistringa, labiau rūpinosi išoriniais dalykais. Po nelaimės jos požiūris į gyvenimą pasikeitė kardinaliai. Ji labai sunkiniai išgyveno mylimo vyro netektį, prisiėmusi atsakomybę, kaltę, ji sėdo į kalėjimą ir tikėjosi taip save nubausti. Tačiau kalėjime sužinojo naujieną - ji laukiasi. Ji įkvėpė Kenai vilties, padėjo patikėti, kad vaikas gali padėti vėl atsistoti ant kojų. Deja, čia Kenos laukė dar viena skaudi patirtis - mažylė gimė per anksti, ir Kena neturėjo galimybės jos net palaikyti ant rankų.
Viena stipriausių knygos vietų man kalėjime, kuomet Kena, pagimdžiusi dukrą, jaučiasi visai sugniuždyta. Čia atsiranda Aiva, vyresnė kalinė, kuri jai tampa ramsčiu. Svarbiausia Aivės pamoka buvo klausimas: „ar gyvensi savo liūdesy, ar jame mirsi?“. Ji paaiškino, kad kančia nuo šiol bus nuolatinė Kenos palydovė, todėl Kena privalo pasirinkti: arba išmokti su ja gyventi, arba leisti jai save suėsti. Išgirdusi šiuos žodžius, Kena atsako: „Renkuosi gyventi“. Ši akimirka tapo Kenos lūžio tašku – suprato, kad nors gyvenimas niekada nebebus toks pat, ji gali nuspręsti nepasiduoti skausmui.Pagrindinė knygos žinutė sukasi aplink atpirkimą, antrą šansą ir atleidimą. Autorė meistriškai tyrinėja „pilkąsias zonas“: ar vienas baisus sprendimas apibrėžia žmogų visam likusiam gyvenimui? Kūrinys kelia klausimą: ar įmanoma atleisti žmogui, kuris atėmė tavo artimąjį? Knygoje pabrėžiama, kad atleidimas dažnai yra sunkesnis tiems, kurie kenčia labiausiai, tačiau tai vienintelis kelias į gijimą.
Knygoje analizuojama skausminga motinos ir vaiko atskyrimo problema. Kena pagimdo dukrą Diem kalėjime, tačiau kūdikis iš jos iškart atimamas. Skočio tėvai paiima Kenos dukrą ir augina ją, saugodami mergaitę nuo praeities šešėlių. Seneliai bijo, kad Kenos pasirodymas sugriaus Diem stabilų gyvenimą ir suteiks jai naujų traumų.
Knyga atskleidžia, kaip nepalankiai visuomenė žiūri į asmenis, atlikusius bausmę, ypač moteris. Kena susiduria su sunkumais ieškodama darbo ir būsto. Net ir atlikusi penkerių metų bausmę, knygos herojė tebelaikoma grėsme, o jos praeitis visada eina pirma jos.
Apibendrinant, Colleen Hoover romanas „Viskas primena tave“ yra emociškai sunkesnis, bet kartu ir viltingas autorės kūrinys. Tai knyga, kurią neabejotinai perskaitysite vienu prisėdimu, tačiau joje nagrinėjamos temos gali persekioti ilgiau. Nors istorija sukelia itin dviprasmiškas emocijas, ji priverčia mus susidurti su savo pačių empatijos ribomis. Nors sunku pateisinti Kenos elgesį lemtingą naktį, autorė meistriškai leidžia mums pajusti jos penkerių metų atgailą ir begalinį motinišką troškimą tiesiog pamatyti savo dukrą.
Knygos pabaiga, nors ir nuspėjama bei pritaikyta romantiškam žanrui, suteikia skaitytojui taip reikalingą palengvėjimą. Realiame gyvenime toks greitas skausmo pokytis į visišką atleidimą gali atrodyti sunkiai tikėtinas, tačiau literatūroje tai tampa priminimu, kad viltis ir antras šansas yra būtini norint išgyventi didžiausias tragedijas. Paskutinis laiškas Skočiui epiloge – apie naują pradžią ir tai, kad prisiminimai pagaliau kelia nebe skausmą, o šypseną, – yra geriausias įrodymas, jog net ir po tamsiausios nakties ateina aušra.
Knygos ir filmo palyginimas
Skaitant knygą, Kena atrodo gyva, sudėtinga, prieštaringa. Ji – stipri, aistringa, impulsyvi, greitai užsideganti. Jos meilė dukrai – beveik fiziškai juntama, o vidiniai išgyvenimai aprašyti taip intensyviai, kad skaitytojas ne tik supranta, bet ir jaučia. Filme šio ,,gylio" man stipriai pritrūko. Aktorės kuriama Kena, mano akimis, tapo gerokai švelnesnė, labiau „nutildyta“. Dingo tas vidinis chaosas, kuris knygoje ir daro ją tokia tikra. Vietoje sudėtingos, emocijų draskomos moters matome kur kas paprastesnį, lengviau priimamą personažą – bet kartu ir mažiau paveikų.
Knygoje, mano nuomone, stipriausia linija yra motinystė, kaltė ir ilgesys, Kenos reakcijos į dukrą aprašomos itin jautriai ir detaliai ir būtent šios scenos sukuria didžiausią emocinį krūvį. Filme šis sluoksnis lieka fone, o daugiau dėmesio skiriama romantiniam ryšiui tarp Kenos ir Ledžerio. Dėl to istorija praranda dalį savo svorio – ji tampa labiau meilės istorija, o ne pasakojimu apie netektį, kaltę ir bandymą susigrąžinti save.
Knyga leidžia išgyventi Kenos istoriją iš vidaus, o filmas ją papasakoja iš išorės.
Ir nors ekranizacija man buvo vizualiai graži ir lengvai žiūrima, šiuo atveju ji, deja, prarado tai, kas svarbiausia – prarandamas Kenos charakterio sudėtingumas ir skausmingas motinos kelias į atleidimą.
Remiantis „Goodreads“ platformos duomenimis, Colleen Hoover knyga „Viskas primena tave“ (angl. Reminders of Him ) yra vertinama palankiai:
Bendras įvertinimas: Knyga turi 4,33 žvaigždutės vidurkį iš 5.
Kaip Jums ši Colleen Hoover knyga? Ar patiko? Gal matėte filmą? Kas Jums labiau patiko: knyga ar filmas ir kodėl?
Komentarai
Rašyti komentarą