Ar įmanoma mylėti žmogų, kuris tave nuolat skaudina? Kodėl žmonės tyli net tada, kai jų akivaizdoje vyksta siaubingi dalykai? Ir kaip ilgai žiaurumas gali slėptis už iš pažiūros įprastos šeimos namų durų?
Tai tik keletas klausimų, kurie man kilo skaitant Gregg Olsen knygą „Tik neprasitark“. Prisipažinsiu, ši knyga man tapo viena sunkesnių skaitymo patirčių. Ne dėl sudėtingo siužeto ar painių veikėjų santykių, o dėl suvokimo, kad skaitau ne literatūrinę fikciją, o tikrų žmonių gyvenimo istoriją.
Knygą skaičiau maždaug dvi savaites, su pertraukomis. Kai kuriuos skyrius buvo sunku perskaityti vienu prisėdimu. Kartais norėjosi tiesiog padėti knygą į šalį ir atsitraukti nuo aprašomų įvykių. Tačiau nepaisant sunkios skaitymo patirties, knygą vertinu 4,5/5. Kodėl jai skiriu aukštą įvertinimą. ? Apie tai ir noriu papasakoti plačiau.
Apie knygą ir jos autorių
Gregg Olsen „Tik neprasitark“ knygos originalus pavadinimas – If You Tell: A True Story of Murder, Family Secrets, and the Unbreakable Bond of Sisterhood. Originalo kalba išleista 2019 metais, knygos žanras – dokumentinė kriminalinė literatūra (true crime). Istorija paremta tikrais įvykiais Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Gregg Olsen – amerikiečių rašytojas, žinomas tiek dokumentinėmis kriminalinėmis knygomis, tiek psichologiniais ir kriminaliniais trileriais. Jo kūryboje ypatingas dėmesys skiriamas nusikaltimų aplinkybėms, žmonių psichologijai, šeimos santykiams ir dažnai sunkiai paaiškinamiems žmogaus poelgiams. Įdomu tai, kad „Tik neprasitark“ gimė iš pačių Knotekų šeimos dukterų noro papasakoti savo istoriją.
Rengdamas knygą autorius bendravo su visomis trimis seserimis, rinko jų liudijimus, analizavo bylos dokumentus ir lankėsi vietose, kuriose vyko aprašyti įvykiai. Viename interviu jis pasakojo, kad kai kurių ypač žiaurių detalių sąmoningai atsisakė, nes nenorėjo dar kartą skaudinti istorijos herojų. Ši aplinkybė mane nustebino. Skaitant knygą ne kartą atrodė, kad aprašomas žiaurumas jau pasiekė sunkiai suvokiamas ribas. Sunku net įsivaizduoti, kokie epizodai liko už knygos puslapių.
Lietuviškas pavadinimas „Tik neprasitark“ labai taikliai perteikia vieną svarbiausių istorijos motyvų – tylą. Tylą, kurią palaiko baimė, grasinimai ir priklausomybė nuo smurtautojo.
Knygos Siužetas
Šioje dalyje stengiuosi neatskleisti svarbiausių istorijos detalių ir atomazgos.
Iš pirmo žvilgsnio Knotekų šeima galėjo atrodyti visai įprasta amerikiečių šeima. Motina, tėvas, trys dukterys, namai ir kasdienis gyvenimas. Tačiau už uždarų durų slėpėsi tikrovė, kurią sunku suvokti. Šelė Knotek – trijų dukterų motina, kurios gyvenime rūpestis ir meilė buvo pakeisti kontrole, manipuliacijomis, bausmėmis ir smurtu. Jos namuose vyravo griežtos taisyklės, nuolatinė baimė ir neprognozuojamas motinos elgesys. Net menkiausias nepaklusnumas galėjo tapti pretekstu žeminimui ar žiauriai bausmei. Tačiau Šelės žiaurumas neapsiribojo vien jos vaikais. Į šeimos namus patekę kiti žmonės taip pat tapo manipuliacijų ir smurto aukomis.
Gregg Olsen palaipsniui atskleidžia, kaip iš pradžių nekaltai atrodantis noras padėti kitam žmogui gali virsti visiška jo kontrole. Kaip žmogus gali prarasti savarankiškumą, orumą ir net gebėjimą pasipriešinti. Skaitant nuolat kirbėjo klausimas: kaip visa tai galėjo tęstis tiek metų? Kaip niekas nesuprato, kas iš tikrųjų vyksta šios šeimos namuose?
Ir bene šiurpiausia buvo suvokti, kad visa tai nėra rašytojo vaizduotės kūrinys.
Veikėjai
Šelė Knotek
Šelė man tapo vienu labiausiai sukrėtusių tikrų žmonių, apie kuriuos teko skaityti. Jos elgesys atrodė sunkiai suvokiamas. Skaitydama ne kartą galvojau, kad žmogus, gebantis taip elgtis su savo vaikais ir kitais žmonėmis, turėjo patirti rimtų psichologinių sunkumų ar turėti tam tikrų asmenybės sutrikimų. Tačiau tai tik skaitytojos bandymas suprasti nepaaiškinamą žiaurumą, o ne medicininė diagnozė. Labiausiai stebino Šelės gebėjimas manipuliuoti. Jos bausmės dažnai neatrodė spontaniškos. Priešingai – jos buvo apgalvotos, sistemingos, nukreiptos į žmogaus silpnybes. Atrodė, kad jai nepakako fiziškai sužeisti auką. Pirmiausia reikėjo palaužti ją psichologiškai, sunaikinti pasitikėjimą savimi, atimti orumą ir savarankiškumą. Ypač šiurpu buvo skaityti apie žmones, kuriems Šelė iš pradžių pasiūlydavo pagalbą, o vėliau paversdavo juos visiškai nuo jos priklausomais.
Jos elgesyje galima įžvelgti empatijos stoką, manipuliavimą ir kitus bruožus, dažnai siejamus su psichopatija. Tačiau labiausiai mane sukrėtė ne galimas psichologinis paaiškinimas, o jos gebėjimas ilgus metus kontroliuoti aplinkinius ir išlaikyti išorinį įprasto gyvenimo įvaizdį.
Deivas
Jeigu Šelės elgesys man kėlė siaubą, tai jos vyras Deivas – pyktį. Jis pasirodė silpnavalis, prisitaikėliškas ir bailus žmogus. Skaitydama ne kartą klausiau savęs: kaip tėvas gali matyti, kas daroma jo vaikams, ir jų neapginti? Dar sunkiau buvo suvokti, kad Deivas ne visada buvo tik pasyvus stebėtojas. Kai kuriuose epizoduose jis pats dalyvavo žeminant ir baudžiant vaikus. Galima svarstyti, ar jis pats buvo paveiktas Šelės manipuliacijų, ar bijojo jai prieštarauti. Tačiau man tai nepanaikina jo atsakomybės. Jis buvo suaugęs žmogus, tėvas, kurio pareiga buvo apsaugoti savo vaikus. Ir būtent jo neveiklumas bei dalyvavimas smurte man sukėlė vieną stipriausių pasipiktinimo jausmų visoje knygoje.
Trys seserys
Šelės dukterų istorija man pasirodė ne mažiau sudėtinga. Skaitant buvo sunku suprasti, kodėl mergaitės taip ilgai tylėjo. Kodėl niekam nepasakojo apie tai, kas vyksta namuose? Kodėl nesikreipė pagalbos? Tačiau kartu suvokiau, kad vaikui motina yra vienas svarbiausių žmonių gyvenime. Net tada, kai ji skaudina, žemina ir gąsdina, emocinis ryšys nebūtinai nutrūksta. Bene labiausiai stebino tai, kad nepaisant siaubingo elgesio, dukterys vis tiek mylėjo savo motiną.
Suaugusios jos taip pat išlaikė tarpusavio ryšį. Ypač įsiminė vyriausiosios sesers stiprybė, nes skaitant susidarė įspūdis, kad būtent jai teko patirti itin daug motinos priešiškumo. Sunku patikėti, kad po tokios vaikystės seserys sugebėjo atsitiesti, kurti savo gyvenimus ir neprarasti viena kitos. Vis dėlto nemanau, kad tokios patirtys gali tiesiog išnykti. Net jei žmogus sugeba gyventi savarankiškai, vaikystėje patirtas smurtas gali palikti gilius, ilgalaikius pėdsakus. Būtent seserų tarpusavio ryšys šioje niūrioje istorijoje tapo vienu iš nedaugelio šviesesnių motyvų.
Ketė ir Ronas
Ketės ir Rono istorijos mane sukrėtė galbūt net labiau nei dukterų patirtys. Vaikų tylėjimą dar galima bandyti suprasti per priklausomybę nuo tėvų, baimę ir emocinį prisirišimą. Tačiau Ketė ir Ronas buvo suaugę žmonės, nesusiję su Šele kraujo ryšiais.
Kodėl jie neišėjo? Kodėl nesikreipė pagalbos? Šie klausimai mane lydėjo skaitant jų istorijas. Ypač kraupu buvo stebėti, kaip Šelė palaipsniui naikino jų savarankiškumą ir asmenybę. Atrodė, kad fizinis smurtas buvo tik dalis daug didesnio psichologinio naikinimo proceso. Labiausiai gaila buvo Rono. Jo istorija man paliko didžiulį liūdesį, bet kartu ir pyktį dėl aplinkinių neveiklumo.
Sunku buvo suprasti, kodėl jau suaugusios Šelės dukterys, žinodamos, kokia žiauri gali būti jų motina, nesiryžo anksčiau ieškoti pagalbos. Suprantu, kad vaikystėje patirtos traumos neišnyksta sulaukus pilnametystės. Tačiau vis tiek negalėjau atsikratyti minties, kad galbūt Rono gyvybę dar buvo galima išgelbėti.
Knygos žinutė
Nors „Tik neprasitark“ pasakoja apie konkrečius nusikaltimus, man ši knyga pirmiausia yra apie psichologinę kontrolę. Apie tai, kaip vienas žmogus gali palaipsniui užvaldyti kito gyvenimą. Kaip baimė tampa kasdienybe, o smurtas – iškreipta gyvenimo norma. Kaip žmogus gali taip stipriai prarasti pasitikėjimą savimi, kad net turėdamas galimybę išeiti nebesijaučia pajėgus to padaryti.
Tačiau knygoje išryškėja ir kita tema – aplinkinių atsakomybė. Skaitydama nuolat galvojau apie žmones, kurie vienaip ar kitaip susidurdavo su Knotekų šeima. Ar jie iš tikrųjų nieko nepastebėjo? Ar buvo ženklų, kurie galėjo sukelti įtarimų? Žinoma, iš šalies neįmanoma tiksliai žinoti, kokią informaciją turėjo kiekvienas žmogus. Tačiau ši istorija verčia susimąstyti, kaip mažai kartais žinome apie tai, kas vyksta už svetimų namų durų.
Dar viena svarbi tema – šeimos ryšiai. Esame įpratę šeimą sieti su saugumu, meile ir rūpesčiu. Tačiau ši knyga primena, kad kraujo ryšys savaime negarantuoja nei apsaugos, nei žmogiškumo. Ir vis dėlto trijų seserų istorija parodo, kad net itin žiaurioje aplinkoje gali išlikti meilė, tarpusavio palaikymas ir noras išgyventi.
Gregg Olsen rašymo stilius – kodėl skaityti buvo nelengva?
Prisipažinsiu, su šia knyga susidraugavau ne iš karto. Pirmieji skyriai skaitėsi sunkiai. Autoriaus pasakojimo stilius man pasirodė neįprastas, vietomis priminė interviu ar atskirų žmonių liudijimų rinkinį. Perskaičiusi kelis skyrius net pradėjau ieškoti daugiau informacijos internete. Tuomet sužinojau, kad knyga paremta tikra istorija. Šis atradimas iš esmės pakeitė mano požiūrį į skaitomą kūrinį.
Antrojoje knygos dalyje skaityti tapo lengviau. Jau buvau susipažinusi su veikėjais, geriau supratau šeimos santykius ir pripratau prie autoriaus pasakojimo būdo. Tačiau lengvesnis skaitymas tikrai nereiškė lengvesnio turinio.
Kai kurie skyriai buvo tokie emociškai sunkūs, kad tekdavo daryti pertraukas. Kartais tiesiog norėjosi atsitraukti nuo viso to žiaurumo. Vėliau sužinojau, kad autorius sąmoningai pasirinko istoriją pasakoti pirmiausia iš trijų seserų perspektyvos. Tai padėjo geriau suprasti jo pasirinktą struktūrą.
Vis dėlto manau, kad knygos pradžia galėjo būti sklandesnė. Kita vertus, neįprastas pasakojimo stilius nesumenkino pačios istorijos stiprumo.
Ar knygoje per daug žiaurumo?
Tai vienas klausimų, dėl kurių skaitytojų nuomonės išsiskiria. Gregg Olsen nevengia detalių smurto, pažeminimo ir kankinimo aprašymų. Kai kurie epizodai išties sunkiai pakeliami. Vis dėlto šiuo klausimu mano nuomonė kiek skiriasi nuo dalies skaitytojų, kritikuojančių autorių dėl pernelyg didelio žiaurumo.
Taip, smurto scenų buvo daug. Taip, kartais norėjosi užversti knygą ir kurį laiką prie jos nebegrįžti. Tačiau nemanau, kad be šių detalių istorija būtų palikusi tokį stiprų įspūdį. Būtent jos leido suvokti, kokio masto žiaurumą patyrė aukos ir kaip sistemingai buvo naikinamas jų orumas bei savarankiškumas. Tai nereiškia, kad kiekviena žiaurumo detalė buvo būtina. Tačiau apskritai man jos neatrodė vien bandymas šokiruoti skaitytoją. Jos padėjo suprasti tikrąjį šios istorijos siaubą.
Ką apie knygą mano kiti skaitytojai?
„Tik neprasitark“ sulaukė didelio tarptautinio skaitytojų dėmesio.
„Goodreads“ platformoje knygos įvertinimas – apie 3,97/5, o mano asmeninis įvertinimas – 4,5/5. Skaitant kitų skaitytojų atsiliepimus pastebėjau nemažai panašumų su savo patirtimi. Dažniausiai giriamas stiprus emocinis poveikis, neįtikėtina, tačiau tikra istorija, trijų seserų tarpusavio ryšys ir jų gebėjimas išgyventi. Ypač pritariu skaitytojams, kurie pabrėžia seserų stiprybę. Nepaisant patirtų kančių, jos sugebėjo išlaikyti ryšį ir ieškoti kelio į savarankišką gyvenimą.
Tačiau yra ir kritiškų atsiliepimų. Dalis skaitytojų mano, kad knygoje pernelyg daug pasikartojančių smurto scenų, o pasakojimas vietomis fragmentiškas ir nepakankamai sklandus. Dėl rašymo stiliaus iš dalies pritariu. Man taip pat prireikė laiko priprasti prie autoriaus pasirinkto pasakojimo būdo. Tačiau dėl smurto detalių esu kiek kitokios nuomonės. Man jos padėjo geriau suvokti tikrąjį nusikaltimų mastą.
Dar vienas dažnai keliamas klausimas – kodėl tiek metų niekas nesustabdė Šelės? Šis klausimas man taip pat nedavė ramybės. Ir, ko gero, būtent tai yra vienas labiausiai nerimą keliančių šios istorijos aspektų.
Mano įspūdžiai
„Tik neprasitark“ skaičiau maždaug dvi savaites. Tai nebuvo knyga, prie kurios norėdavosi sugrįžti po sunkios dienos ir atsipalaiduoti. Priešingai – dažnai reikėdavo nusiteikti skaitymui, o perskaičius kai kuriuos skyrius tiesiog atsitraukti. Skaitydama jaučiau labai skirtingas emocijas. Siaubą dėl Šelės žiaurumo. Pyktį dėl Deivo neveiklumo ir dalyvavimo smurte. Nesupratimą dėl dukterų tylėjimo. Didžiulį gailestį Ketei ir Ronui. Ir kartu pagarbą trims seserims, kurios po tokios vaikystės sugebėjo išgyventi ir išlaikyti tarpusavio ryšį. Tačiau labiausiai mane slėgė suvokimas, kad tai tikra istorija.
Skaitant kriminalinį trilerį galima žavėtis autoriaus vaizduote, netikėtais siužeto vingiais ar meistriškai sukurtais nusikaltėlių portretais. Šiuo atveju tokio atstumo nebuvo. Aprašyti žmonės iš tikrųjų gyveno. Jie kentėjo, bijojo, tikėjosi pagalbos. Kai kurie jos taip ir nesulaukė. Perskaičiusi knygą internete ieškojau daugiau informacijos apie Knotekų šeimą. Sužinojau, kad šiai istorijai skirti ir dokumentiniai filmai. Ateityje norėčiau juos pažiūrėti, tačiau iš karto po knygos skaitymo tam nesiryžau. Norėjosi tiesiog atsitraukti nuo šios sunkios istorijos. Ir manau, kad tai labai daug pasako apie knygos emocinį poveikį.
Mano įvertinimas – 4,5/5 ★★★★½.
Ar verta skaityti „Tik neprasitark“?
Tai stipri, sukrečianti ir sunkiai pamirštama tikra istorija. Tačiau tikrai ne kiekvienam skaitytojui. Jeigu mėgstate dokumentinę kriminalinę literatūrą, domitės žmogaus psichologija, manipuliacijų mechanizmais ir tikrais nusikaltimais, ši knyga gali palikti labai stiprų įspūdį. Vis dėlto jautresniems skaitytojams rekomenduočiau įvertinti, ar jie pasiruošę susidurti su itin detaliais fizinio ir psichologinio smurto, įskaitant smurtą prieš vaikus, aprašymais.
Aš šią knygą vertinu labai gerai, nors jos skaitymas nebuvo malonus. Ji privertė susimąstyti apie žmogaus žiaurumo ribas, baimės galią, tylėjimo pasekmes ir atsakomybę už tuos, kurie patys nebegali apsiginti. Galbūt labiausiai sukrėtė ne tai, kad pasaulyje egzistuoja tokie žmonės kaip Šelė Knotek, o tai, kad jų žiaurumas gali metų metus slėptis už įprasto gyvenimo fasado.
„Tik neprasitark“ – viena tų knygų, kurias sunku skaityti, tačiau dar sunkiau pamiršti. Ji nesuteikia malonios skaitymo patirties. Ji palieka liūdesį, sunkumą ir klausimus, į kuriuos ne visada įmanoma rasti atsakymus.
O galbūt būtent todėl tokias istorijas ir verta pasakoti.
O Jūs ar skaitėte Gregg Olsen „Tik neprasitark“? Kaip vertinate šią tikrą istoriją?
Ar, Jūsų nuomone, autorius pernelyg detaliai aprašė žiaurumą, ar būtent šios detalės padėjo suvokti tikrąjį įvykių mastą?
Lauksiu Jūsų įspūdžių ir minčių komentaruose.
Ačiū, kad skaitote
Komentarai
Rašyti komentarą