Suzanne Redfearn – amerikiečių rašytoja, kurios kelias į literatūrą nebuvo lengvas. Pagal profesiją ji yra architektė, dirbo grafikos dizaino, reklamos ir rinkodaros srityse, o rašyti pradėjo jau suaugusi. Įdomu tai, kad pirmasis publikuotas jos romanas iš tiesų buvo jau penktasis parašytas kūrinys – iki pripažinimo autorei teko patirti nemažai atmetimų ir nusivylimų.
Panaši istorija lydėjo ir romaną „Akimirksniu“ („In an Instant“) – rankraštis ne kartą buvo atmestas, o pati Redfearn jau svarstė apskritai atsisakyti rašymo. Vis dėlto istorija galiausiai pasiekė skaitytojus ir tapo vienu žinomiausių autorės kūrinių bei tarptautiniu bestseleriu.
Knygą perskaičiau per du vakarus. Iš pradžių mane labiausiai nustebino pasakotojo perspektyva – net nesupratau, kad istorija pasakojama mirusios mergaitės akimis. Kai tai suvokiau, pasakojimas įgavo visai kitą emocinį svorį.
Knygos siužetas
Šešiolikmetė Fina Miler kartu su šeima ir artimais draugais išsiruošia į žiemos išvyką kalnuose. Tačiau kelionė netikėtai virsta tragedija – jų automobilis patenka į avariją nuošalioje, sniego sukaustytoje vietovėje. Pagalbos nėra, ryšys su išoriniu pasauliu nutrūkęs, o išgyvenusiesiems tenka kovoti su šalčiu, sužeidimais ir vis didėjančia baime.
Tačiau Suzanne Redfearn pasirenka neįprastą pasakojimo perspektyvą. Istoriją stebime Finos akimis, todėl tai nėra vien pasakojimas apie išlikimą. Skaitytojas mato, kaip ekstremaliomis aplinkybėmis keičiasi žmonės, kaip baimė ir instinktas išgyventi ima veikti jų sprendimus ir kiek daug gali nulemti vienas pasirinkimas.
Nelaimei pasibaigus, istorija taip pat nesibaigia. Jos pasekmės persikelia į išgyvenusiųjų kasdienybę. Sugrįžti į ankstesnį gyvenimą nėra taip paprasta – lieka netektis, kaltė, neatsakyti klausimai ir prisiminimai apie sprendimus, priimtus tada, kai svarbiausia buvo išgyventi.
„Akimirksniu“ – ne tik išgyvenimo istorija. Tai romanas apie žmones po tragedijos: apie gedėjimą, kaltę, šeimos ryšius, pasirinkimų kainą ir bandymą išmokti gyventi toliau, kai viena akimirka pakeičia viską.
Knygos veikėjai
Fina – šešiolikmetė mergina, ir šios istorijos pasakotoja. Ji pastabi, jautri, empatiška, gebanti matyti ne tik savo, bet ir kitų žmonių jausmus. Būtent jos akimis stebime šeimą ir draugus bei tai, kaip juos keičia tragedija. Neįprasta Finos perspektyva man buvo viena įdomiausių visos knygos dalių.
Mo – geriausia Finos draugė. Ji nėra Milerių šeimos narė, tačiau yra labai artima Finai ir kartu su šeima vyksta į lemtingą kelionę. Mo – sumani, savarankiška ir atkakli mergina. Jos vaidmuo tampa ypač svarbus bandant suprasti, kas iš tiesų įvyko nelaimės metu.
Chloja – vyresnioji Finos sesuo. Maištingesnė, impulsyvesnė, siekianti nepriklausomybės ir turinti sudėtingą santykį su tėvais. Sesers netektis ją stipriai paveikia, o jos istorijoje itin ryškiai atsiskleidžia gedėjimo tema.
Mama Ana – stipri, racionali, reikli moteris, dirbanti teisininke. Jau prieš nelaimę jos santykiai šeimoje nėra paprasti. Ekstremalioje situacijoje jai tenka didžiulė atsakomybė, o vėliau – gyventi su savo sprendimais. Per Aną autorė ypač stipriai nagrinėja kaltės ir atsakomybės temas.
Tėtis Džekas – Finos tėtis, labai prisirišęs prie šeimos, tačiau jo ir žmonos santykiuose jau iki kelionės juntama įtampa. Jis yra atsidavęs jauniausio sūnaus Ozio priežiūrai. Po tragedijos jo istorijoje ryškus ne tik gedėjimas, bet ir noras surasti atsakymus bei žmogų, kurį būtų galima kaltinti.
Ozis – jauniausias Finos brolis, kuriam reikia daugiau šeimos priežiūros ir supratimo. Jis impulsyvus, sunkiau valdo emocijas, todėl kiti veikėjai ne visada žino, kaip į jo elgesį reaguoti. Ozis tampa vienu iš veikėjų, per kuriuos romanas kelia klausimą, kiek ekstremaliomis aplinkybėmis esame pasirengę rūpintis silpnesniu už save žmogumi.
Karen – artimiausia Anos draugė, Finai beveik teta. Ji mėgsta tvarką, kontrolę ir yra labai rūpestinga savo šeimai. Tačiau nelaimė patikrina ne tik jos draugystę su Ana, bet ir tai, kur baigiasi rūpinimasis savaisiais ir prasideda atsakomybė už kitus.
Bobas – Karen vyras, Natalijos tėtis ir ilgametis Milerių šeimos draugas, vaikams buvęs tarsi dėdė. Iš pradžių jis atrodo tiesiog dar vienas artimas šeimos žmogus, tačiau ekstremali situacija leidžia pamatyti kitokias jo charakterio puses. Apie jį daugiau geriau nepasakoti – jo pasirinkimus įdomiau vertinti pačiam skaitant.
Natalija – Karen ir Bobo dukra. Tarp jos, Finos ir Mo jau iki nelaimės jaučiama konkurencija ir tam tikra įtampa. Ji gali pasirodyti išlepinta ir norinti būti dėmesio centre, tačiau ir jos elgesį vėliau tenka vertinti tragedijos bei patirtos traumos kontekste.
Man patiko, kad nė vienas veikėjas čia nėra tik vardas bendroje nelaimės istorijoje. Tragedija tampa savotišku jų charakterių išbandymu. Vieni nustebina stiprybe, kiti – savanaudiškumu, baime ar silpnumu. Ir skaitant vis kyla klausimas: o kaip tokioje situacijoje pasielgčiau aš? Būtent todėl, nors veikėjų daug, jų istorijos man nesusipainiojo – priešingai, skirtingos jų reakcijos padėjo parodyti, kaip nevienodai žmones gali pakeisti tas pats sukrečiantis įvykis.
Knygos žinutė
Iš pirmo žvilgsnio „Akimirksniu“ neatrodo sunki knyga. Ji parašyta lengvai, istorija įtraukia ir puslapiai verčiasi greitai. Tačiau būtent tas lengvas skaitomumas kiek apgaulingas – už išgyvenimo istorijos slepiasi daug sudėtingesni klausimai, kurie lieka mintyse jau užvertus knygą.
Skaitydama vis vertinau kiekvieno avarijoje atsidūrusio žmogaus elgesį. Vieni pasirinkimai atrodo suprantami, kiti kelia pyktį ar net pasipiktinimą, tačiau kuo ilgiau apie juos galvoji, tuo sunkiau viską suskirstyti į „teisinga“ ir „neteisinga“. Ekstremalioje situacijoje žmonės elgiasi vedami baimės, meilės, atsakomybės, savisaugos instinkto. Ir neišvengiamai kyla labai nepatogus klausimas: o kuris iš jų būčiau aš? Kaip pasielgčiau, jei tektų rinktis man?
Tačiau man dar svarbesnė pasirodė gedėjimo tema. Knygoje gedulas nėra vienodas – kiekvienas žmogus netektį išgyvena savaip. Vieni ieško kaltų, kiti užsisklendžia, pyksta, kaltina save ar mėgina kabintis į tai, ko jau nebegalima susigrąžinti. Ir gedima ne tik mirusio žmogaus. Galima gedėti ankstesnio savo gyvenimo, santykių, saugumo jausmo ir net savęs – to žmogaus, kuriuo buvai iki lemtingo įvykio.
Su gedėjimu labai glaudžiai susijusi ir kita svarbi romano tema – atleidimas ir paleidimas. Atleisti kitam, atleisti sau ir pagaliau pripažinti, kad paleisti žmogų nereiškia jo pamiršti ar nustoti mylėti. Priešingai – kartais tik paleidę nustojame laikytis įsikibę savo skausmo ir leidžiame sau gyventi toliau.
Būtent ši mintis man iš knygos liko stipriausiai: mylėti – tai ne visada laikyti. Kartais mylėti reiškia paleisti.
Todėl „Akimirksniu“ man atrodo ypač prasminga knyga žmogui, kuris yra susidūręs su netektimi ar šiuo metu ją išgyvena. Kai kurios vietos tokiam skaitytojui gali būti skaudžios ir labai artimos, tačiau kartu ši istorija turi ir šviesos. Ji nekalba apie tai, kaip pamiršti. Ji kalba apie tai, kaip neprarandant meilės išmokti gyventi su tuo, ko pakeisti nebegalime.
Mano įspūdžiai
„Akimirksniu“ perskaičiau vos per du vakarus. Tai viena iš tų knygų, kurios skaitosi labai lengvai, tačiau palieka gerokai daugiau, nei iš pradžių tikiesi.
Labiausiai mane sudomino pasirinkta pasakotojo perspektyva. Pradėjusi skaityti net nesupratau, kad istoriją stebiu mirusios mergaitės akimis. Kai tai suvokiau, pasakojimas įgavo visai kitą prasmę. Fina gali būti šalia savo artimųjų, stebėti jų pasirinkimus, skausmą ir bandymus gyventi toliau, tačiau pati jau nebegali nieko pakeisti.
Skaitant buvo įdomu stebėti, kaip vienas sukrečiantis įvykis pakeičia žmones. Avarija trunka akimirką, tačiau jos metu priimti sprendimai ir jų pasekmės lieka daug ilgiau. Knyga privertė galvoti apie žmogaus norą gyventi, jo kainą ir ribas, kurias galime peržengti vedami išgyvenimo instinkto.
Vis dėlto stipriausiai mane palietė gedėjimo tema. Kai kurias vietas buvo sunku skaityti – jose gana stipriai pajutau netekties skausmo atspindį. Autorė parodo, kad gedulas nėra vien liūdesys dėl prarasto žmogaus. Kartais gedime ir ankstesnio gyvenimo, santykių, saugumo ar net to žmogaus, kuriuo patys buvome iki netekties.
Labai patiko ir knygos mintis apie paleidimą. Mylėti žmogų nereiškia amžinai laikytis jo įsikibus. Paleisti nereiškia pamiršti. Kartais tai reiškia priimti netektį, išsaugoti meilę ir kartu leisti sau gyventi toliau.
„Akimirksniu“ man buvo įtraukianti, jautri ir emociškai paveiki istorija, kurią perskaičiau greitai, tačiau užvertusi dar norėjau apie ją galvoti. Ypač ją išskirčiau skaitytojams, kuriems artimos netekties, gedėjimo, šeimos santykių ir sudėtingų moralinių pasirinkimų temos.
Kaip knyga vertinama Goodreads?
Suzanne Redfearn „Akimirksniu“ (,,In an Instant") Goodreads vertinimas šiai dienai gana aukštas - 4,34/5 (daugiau nei 116 tūkstančių įvertinimų).
Tarp didžiausių knygos stiprybių dažniausiai minimas emocinis poveikis, greitas skaitymo tempas, neįprasta Finos pasakojimo perspektyva ir moralinės dilemos, verčiančios savęs klausti: o kaip tokioje situacijoje pasielgčiau aš? Skaitytojams įsiminė ir jautriai nagrinėjamos gedėjimo, kaltės, šeimos bei bandymo gyventi toliau po tragedijos temos.
Kritikos taip pat yra. Kai kuriems skaitytojams Finos, kaip nematomos stebėtojos, perspektyva neleido pakankamai priartėti prie kitų veikėjų, o gausus jų būrys pradžioje pasirodė painus. Kitiems antroji romano dalis prailgo, o kai kurie veikėjų sprendimai ar atskirų jautrių temų vaizdavimas sukėlė nemažai neigiamų emocijų.
Įdomu tai, kad dalis knygos minusų kartu yra ir jos stiprybė – veikėjai nėra sukurti tam, kad visada mums patiktų. Jų pasirinkimai provokuoja, pykdo ir verčia vertinti, o paskui paklausti savęs, ar būdami jų vietoje tikrai būtume pasielgę geriau?
„Akimirksniu“ rekomenduočiau mėgstantiems emociškai paveikias šeimos dramas ir istorijas, kurios ne tik įtraukia, bet ir palieka klausimų užvertus paskutinį puslapį. Ypač tiems, kuriems artimos netekties, gedėjimo ir susitaikymo temos.
Mano įvertinimas – 4,5/5 ⭐
Kaip Jums ši knyga? Gal esate skaitę daugiau Suzanne Redfearn knygų?
Ačiū, kad skaitote
Komentarai
Rašyti komentarą