Kartais į rankas pakliūva knyga, kurią atsiverti vakare ketindama perskaityti kelis skyrius, o po kelių valandų supranti, kad jau gerokai po vidurnakčio ir vis dar negali jos padėti į šalį. Būtent tokia man buvo Donato Carrisi „Mergina rūke“. Seniai buvau skaičiusi tokį gerą trilerį – detektyvą, kuris ne tik įtraukia nuo pirmojo puslapio, bet ir iki paskutinės akimirkos verčia abejoti viskuo, ką manai jau žinanti.
Prieš skaitydama „Merginą rūke“ nebuvau susipažinusi su Donato Carrisi kūryba, tačiau dabar puikiai suprantu, kodėl jis laikomas vienu žinomiausių šiuolaikinių italų trilerių autorių. Carrisi yra ne tik rašytojas, bet ir teisininkas, kriminologijos specialistas bei scenaristas. Būtent jo žinios apie nusikaltimų tyrimus ir žmogaus psichologiją suteikia romanams autentiškumo ir įtampos.
Goodreads platformoje autoriaus knygos vertinamos itin palankiai. Populiariausia jo knyga – „Šnabždėtojas“ (The Whisperer), kuri turi daugiau nei 33 tūkstančius vertinimų ir daugiau nei 4,1 balo vidurkį. Tarp skaitytojų taip pat labai mėgstamos knygos „The Vanished Ones“ ir „The Lost Girls of Rome“.
„Mergina rūke“ Goodreads platformoje vertinama kiek kukliau – apie 3,95 balo iš 5, tačiau tai vis tiek labai solidus rezultatas trilerių žanre.
Apie ką ši knyga?
Mažame ir ramiame Alpių kalnų miestelyje prieš pat Kalėdas dingsta šešiolikmetė Ana Lu Kastner. Nėra liudininkų, nėra aiškaus motyvo, nėra jokio paaiškinimo, kas galėjo nutikti.
Į miestelį atvyksta garsus tyrėjas inspektorius Fogelis – žmogus, kuris puikiai supranta ne tik nusikaltimų tyrimą, bet ir žiniasklaidos galią. Netrukus merginos dingimas tampa nacionaline sensacija. Televizijos kameros apsupa miestelį, visuomenė reikalauja atsakymų, o spaudimas surasti kaltininką didėja su kiekviena diena.
Tačiau Carrisi pasakoja ne tik istoriją apie dingusią merginą. Tai pasakojimas apie tai, kaip gimsta sensacijos, kaip formuojama visuomenės nuomonė ir kaip kartais noras kuo greičiau surasti kaltąjį tampa svarbesnis už pačią tiesą.
Veikėjai
Inspektorius Fogelis – bene įdomiausias knygos personažas. Jis nėra klasikinis detektyvas, kurį būtų lengva mėgti. Ambicingas, narciziškas, mėgstantis dėmesį ir puikiai mokantis juo manipuliuoti. Tačiau būtent dėl savo prieštaringumo jis atrodo labai tikras. Fogelis siekia ne tik išspręsti bylą – jam svarbu ir tai, kaip visa istorija atrodys visuomenės akyse.
Agentas Borgis – jaunas ir sąžiningas policijos pareigūnas, dirbantis kartu su Fogeliu. Skirtingai nei jo vadovas, Borgis vadovaujasi faktais, procedūromis ir profesine etika. Jis nėra žmogus, siekiantis žiniasklaidos dėmesio ar asmeninės naudos. Būtent todėl tarp jo ir Fogelio nuolat juntama įtampa. Borgis dažnai tampa skaitytojo balsu – tuo žmogumi, kuris užduoda nepatogius klausimus ir abejoja sprendimais, kuriuos kiti priima pernelyg skubotai. Jo personažas primena, kad tyrimo tikslas turėtų būti ne graži istorija visuomenei, o tiesos paieškos.
Ana Lu Kastner – dingusi mergina, apie kurią sužinome iš aplinkinių pasakojimų. Nors ji fiziškai beveik nedalyvauja siužete, jos asmenybė tampa viso romano centru.
Mokytojas Martinas tampa vienu svarbiausių bylos veikėjų. Jo gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis vos tik visuomenės akys nukrypsta į jį. Per šį personažą Carrisi nagrinėja itin aktualią temą – kaip greitai žmogus gali būti nuteistas visuomenės teisme dar net nepateikus jokių įrodymų.
Psichiatras Floresas – veikėjas, su kuriuo vykstantys pokalbiai tampa savotišku raktu į visą istoriją ir padeda atskleisti tai, kas iš tiesų nutiko.
Rašymo stilius ir pasakojimo struktūra
Vienas didžiausių šios knygos privalumų – jos pasakojimo būdas.
Carrisi rašo labai kinematografiškai. Skyriai trumpi, dinamiški, dažnai baigiami netikėta detale ar klausimu, todėl norisi skaityti toliau. Autorius nesivargina ilgais aprašymais – jis tiksliai žino, kiek informacijos skaitytojui duoti konkrečiu momentu.
Ypač įdomi pasakojimo struktūra. Knyga vystoma dviem laiko linijomis. Vienoje jų matome Fogelį po paslaptingo automobilio incidento. Jo drabužiai sutepti krauju, tačiau jis pats nesužeistas. Sėdėdamas prieš psichiatrą Floresą jis pasakoja istoriją apie Anos Lu dingimą.
Kitoje laiko linijoje skaitytojas grįžta į praeitį ir stebi patį tyrimą. Toks sprendimas sukuria dvigubą intrigą. Skaitytojas nori sužinoti ne tik kas nutiko Anai Lu, bet ir kodėl Fogelis atsidūrė tokioje keistoje situacijoje.
Carrisi meistriškai žaidžia su skaitytojo lūkesčiais. Vos tik pradedi manyti, kad jau supratai tiesą, pasirodo nauja detalė, kuri viską apverčia aukštyn kojomis. Dar daugiau įtampos suteikia tai, kad didžiąją istorijos dalį girdime iš paties Fogelio lūpų, o juo pasitikėti norisi vis mažiau.
Man atrodo, kad būtent Fogelio personažas ir yra didžiausia šios knygos stiprybė. Donato Carrisi sąmoningai sulaužo vieną svarbiausių detektyvo žanro taisyklių – tyrėjas čia nėra moralinis kompasas.
Dažniausiai detektyvuose pagrindinis tyrėjas, net jei turi trūkumų, vis tiek galiausiai atstovauja teisingumui. Fogelio atveju situacija visiškai kitokia. Jis nėra žmogus, kovojantis už tiesą. Tiesą sakant, didžiąją knygos dalį jis net nesistengia jos surasti.
Fogelis – antiherojus, kurio neįmanoma pamiršti
Vienas įdomiausių „Merginos rūke“ aspektų yra tas, kad Donato Carrisi pagrindiniu veikėju pasirenka žmogų, kuris visiškai neatitinka tradicinio herojaus įvaizdžio. Inspektorius Fogelis nėra nei kilnus teisingumo gynėjas, nei pasiaukojantis tyrėjas, nei tas personažas, už kurį skaitytojas nuoširdžiai serga nuo pirmųjų puslapių. Priešingai – jis arogantiškas, narciziškas, apsėstas savo reputacijos ir visuomenės dėmesio. Jam svarbu būti matomam, cituojamam, aptarinėjamam. Atrodo, kad kiekvieną bylą jis vertina ne pagal tai, ar buvo surasta tiesa, o pagal tai, kiek ji gali prisidėti prie jo paties įvaizdžio kūrimo. Būtent todėl jis taip stipriai skiriasi nuo daugumos detektyvų literatūros herojų.
Tačiau Carrisi sąmoningai kuria ne herojų, o antiherojų. Fogelis atspindi labai šiuolaikišką žmogaus tipą – gyvenantį pasaulyje, kuriame dažnai svarbiau ne tai, kas esi iš tikrųjų, o tai, kaip atrodai kitų akyse. Jis puikiai supranta žiniasklaidos galią ir geba ja naudotis. Jam nesvetimas manipuliavimas faktais, visuomenės nuomone ar net žmonių likimais. Neatsitiktinai knygoje minima ankstesnė byla, kurioje dėl jo veiksmų buvo sugriautas nekalto žmogaus gyvenimas. Labiausiai šokiruoja ne pats faktas, o Fogelio reakcija į jį. Jis nejaučia kaltės dėl neteisybės. Jam skaudu tik todėl, kad po šios istorijos nukentėjo jo karjera, autoritetas ir visuomenėje susikurtas įvaizdis. Tai leidžia suprasti, kokia buvo jo vertybių sistema iki Anos Lu bylos.
Vis dėlto būtent šioje istorijoje Fogelis pirmą kartą susiduria su situacija, kurios nebegali kontroliuoti. Visą gyvenimą jis buvo tas, kuris manipuliavo kitais, kūrė istorijas ir formavo viešąją nuomonę. Tačiau „Merginoje rūke“ jis pats tampa didesnio žaidimo dalimi. Pamažu ima byrėti jo susikurtas pasaulis, kuriame reputacija buvo svarbesnė už tiesą. Ir būtent čia prasideda tikrasis personažo virsmas.
Svarbu tai, kad Carrisi nepasirenka lengviausio kelio. Fogelis netampa staiga geras, jautrus ar morališkai nepriekaištingas. Jo pokytis daug subtilesnis ir todėl daug įtikinamesnis. Knygos pabaigoje jis išlieka tas pats sudėtingas, prieštaringas žmogus, tačiau pirmą kartą pasirenka tiesą net tada, kai ši gali sunaikinti viską, ką jis ilgus metus kūrė. Tai nėra herojiškas poelgis tradicine prasme. Greičiau tai žmogaus akistata su savimi. Akimirka, kai tenka pripažinti, kad reputacija, šlovė ir visuomenės dėmesys negali pakeisti sąžinės.
Man atrodo, kad būtent todėl Fogelis yra toks įsimintinas veikėjas. Jis nėra idealas ir net nėra žmogus, kuriuo norėtųsi žavėtis. Tačiau jis labai tikras. Carrisi parodo žmogų su visomis jo silpnybėmis – egoizmu, tuštybe, valdžios troškimu ir nesugebėjimu prisiimti atsakomybės. Tačiau kartu jis parodo, kad net ir toks žmogus gali pasikeisti. Ne tapti kitu žmogumi, o pagaliau pamatyti save tokį, koks yra iš tikrųjų. Ir galbūt būtent ši vidinė kova, o ne dingusios merginos byla, yra tikroji „Merginos rūke“ istorija.
Pagrindinė knygos žinutė
Nors „Mergina rūke“ yra įtemptas detektyvas, jos pagrindinė tema slypi gerokai giliau nei dingusios merginos istorija. Carrisi kalba apie visuomenės poreikį kuo greičiau surasti kaltininką. Apie žiniasklaidos galią formuoti nuomonę. Apie tai, kaip kartais žmonės labiau trokšta paprastos ir sensacingos istorijos nei sudėtingos tiesos. Autorius kelia labai aktualų klausimą: ar tikrai ieškome teisingumo, ar tik norime žmogaus, kurį galėtume apkaltinti?
Dar vienas įdomus faktas – 2017 metais „Mergina rūke“ buvo ekranizuota, o filmo režisieriumi tapo pats Donato Carrisi. Tai gana retas atvejis, kai autorius pats perkelia savo kūrinį į kino ekraną. Dėl to filmas išsaugo knygos atmosferą, įtampą ir pagrindines idėjas. Rūkas čia tampa ne tik gamtos reiškiniu, bet ir simboliu – tiesos, kurią nuolat dengia melas, prielaidos ir visuomenės susikurtos istorijos.
Pagrindinius vaidmenis filme atliko garsūs Europos aktoriai Toni Servillo ir Jean Reno. Nors knyga suteikia daugiau erdvės veikėjų psichologijai, ekranizacija laikoma viena sėkmingesnių literatūrinių adaptacijų.
Mano nuomonė
„Mergina rūke“ knyga įtraukė nuo pirmojo skyriaus ir nepaleido iki pat pabaigos. Joje puikiai suderinta įtampa, psichologinis gilumas, nenuspėjamas siužetas ir aktualios temos.
Tai ne tik istorija apie nusikaltimą. Tai pasakojimas apie tiesą, manipuliaciją, žiniasklaidą ir žmonių polinkį tikėti tuo, kuo nori tikėti.
Jeigu mėgstate įtraukiančius, sumanius ir intelektualius trilerius, kurie priverčia ne tik spėlioti kaltininką, bet ir susimąstyti apie visuomenę, „Mergina rūke“ tikrai verta jūsų dėmesio.
Perskaičiusi šią knygą supratau viena – mano pažintis su Donato Carrisi kūryba tik prasideda. Būtinai ieškosiu daugiau šio autoriaus knygų. O Jūs ar skaitėte kitas Donato Carrisi knygas? Kokie Jūsų įspūdžiai? Pasidalinkite komentaruose.
Mano įvertinimas: 🌞🌞🌞🌞🌞
Komentarai
Rašyti komentarą