Donato Carrisi knyga „Blogio labirintas“ (originalus pavadinimas „L'uomo del labirinto“) yra viena iš tų knygų, kurias sunku padėti į šalį. Tai detektyvas, kuris ne tik įtraukia, bet ir nuolat verčia abejoti tuo, ką tik ką perskaitei. Būtent todėl man ji susiskaitė vos per du vakarus. Atrodė, kad pagaliau supratau, kas vyksta, tačiau po kelių puslapių Carrisi vėl ištraukdavo naują kortą ir visas mano susikurtas teorijas sugriaudavo. Tai vienas stipriausių šio autoriaus talentų – jis ne šiaip pasakoja istoriją, o žaidžia su skaitytoju.
Knygos siužetas
Knygos centre – Samanta Andreti, kuri trylikos metų buvo pagrobta ir dingo be žinios. Po penkiolikos metų ji netikėtai atsiranda. Sužeista, sutrikusi ir beveik nieko neatsimenanti. Ligoninėje ją apklausia paslaptingas daktaras Grinas, kurio užduotis – ištraukti iš jos prisiminimų informaciją apie pagrobėją. Tuo pat metu privatų tyrimą vykdo detektyvas Bruno Genkas. Tai paskutinė jo byla, nes vyras serga mirtina liga ir žino, kad jo laikas senka. Prieš penkiolika metų jis buvo pažadėjęs Samantos tėvams surasti jų dukrą, todėl dabar siekia pagaliau užbaigti šią istoriją.
Didžiausia knygos stiprybė – pasakojimo konstrukcija. Skaitytojas vienu metu seka dvi, iš pirmo žvilgsnio susijusias istorijas: Samantos prisiminimus apie gyvenimą labirinte ir Bruno Genko tyrimą. Atrodo, kad abi siužeto linijos neišvengiamai susitiks viename taške. Tačiau Carrisi sąmoningai manipuliuoja šiais lūkesčiais. Jis pateikia informaciją taip, kad mes patys susikuriame klaidingas prielaidas. Autorius retai meluoja tiesiogiai – dažniau leidžia mums patiems apsigauti.
Pagrindiniai veikėjai taip pat nėra tradiciniai herojai. Bruno Genkas nėra idealizuotas detektyvas. Jis pavargęs, sergantis, darantis klaidų, tačiau kartu nepaprastai atkaklus. Samanta atrodo kaip auka, tačiau kuo daugiau apie ją sužinome, tuo labiau suprantame, kad ši istorija nėra tokia paprasta. Net daktaras Grinas nuo pirmųjų puslapių kelia nepaaiškinamą nerimą. Carrisi mėgsta kurti veikėjus, kuriais neįmanoma visiškai pasitikėti.
Pagrindinė knygos žinutė
Mano nuomone, pagrindinė „Blogio labirinto“ žinutė yra ne tik apie atmintį ar tiesos paieškas. Dar svarbesnis klausimas slypi daug giliau – kas yra blogis ir iš kur jis atsiranda? Carrisi nesistengia pateikti vienareikšmio atsakymo. Priešingai, jis nuolat verčia skaitytoją svarstyti, ar žmogus gimsta blogas, ar tokiu tampa dėl aplinkybių, traumų, baimių ir gyvenimo patirčių.
Knygoje blogis vaizduojamas kaip beveik gyvas organizmas, kuris geba prisitaikyti, keisti formas ir persikelti iš vieno žmogaus į kitą. Todėl Banis tampa ne vien konkrečiu nusikaltėliu, bet ir simboliu. Atrodo, kad sugavus vieną kaltininką blogis turėtų būti nugalėtas, tačiau Carrisi parodo priešingai – blogis niekur nedingsta, jis tik susiranda naują veidą. Dėl to knygos pabaiga palieka tokį stiprų nerimo jausmą.
Autorius tarsi kviečia susimąstyti, kur slypi blogio šaknys. Ar jos užkoduotos žmogaus prigimtyje? O gal blogį gimdo vienatvė, atstūmimas, vaikystės traumos ir neišgydytos psichologinės žaizdos? „Blogio labirinte“ nėra tradicinės ribos tarp monstrų ir paprastų žmonių. Baisiausia tampa suvokimas, kad blogis dažnai slepiasi už visiškai įprasto veido ir gali gyventi šalia mūsų nepastebėtas.
Todėl ši knyga yra ne tik įtemptas trileris apie pagrobimą ir tiesos paieškas. Tai pasakojimas apie tamsiausias žmogaus sielos kerteles ir apie tai, kaip sunku suprasti, kur baigiasi auka, kur prasideda budelis, o svarbiausia – ar blogį iš tiesų galima nugalėti, ar tik kuriam laikui jį sustabdyti.
Banis – nekaltumo kaukę užsidėjęs ,,blogis"
Vienas įsimintiniausių ir kartu baisiausių „Blogio labirinto“ simbolių yra Banis. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo kaip visiškai netinkamas siaubo istorijos veikėjas. Triušis dažniausiai siejamas su vaikyste, nekaltumu, žaidimais ir saugumu. Tai gyvūnas, kurį vaikai apkabina kaip pliušinį žaislą, o ne tas, kurio bijotų. Tačiau Donato Carrisi sąmoningai pasirenka būtent tokį kontrastą. Jis paima vieną mieliausių vaikystės simbolių ir paverčia jį tikru košmaru.
Banis romane nėra vien pagrobėjas ar nusikaltėlis. Jis tampa pačios blogio idėjos įsikūnijimu. Kuo daugiau skaitome, tuo aiškiau suprantame, kad Banis yra kur kas daugiau nei konkretus žmogus. Tai blogio veidas, kuris gali keistis, daugintis ir persikelti iš vieno žmogaus į kitą. Sugavus vieną Banį, atsiranda kitas. Todėl romano pabaigoje ateina supratimas – blogio neįmanoma galutinai sunaikinti, nes jis gyvena žmonėse.
Ypač įdomi ir mintis, kad Banį gali matyti tik vaikai. Tai galima suprasti kaip metaforą. Vaikai pasaulį suvokia kitaip nei suaugusieji. Jie dažnai pastebi tai, ko suaugusieji nenori ar nesugeba matyti. Vaikų pasaulyje baimės, vaizduotė ir tikrovė susilieja į vieną visumą. Todėl Banis tampa vaikystės siaubų simboliu – to nepaaiškinamo jausmo, kad kažkas yra ne taip, nors aplinkiniai nemato jokio pavojaus.
Pats Carrisi yra pasakojęs, kad vaikystėje jį gąsdino du garsūs triušiai – Baltasis Triušis iš „Alisos stebuklų šalyje“ ir Harvey iš to paties pavadinimo filmo. Autorius sąmoningai sukūrė triušį, kuris turi Minotauro funkciją – pabaisos, gyvenančios savo labirinte ir laukiančios aukų. Tai paaiškina, kodėl Banis toks keistas ir kartu toks paveikus personažas. Jis atrodo pažįstamas, tačiau kelia instinktyvų nerimą.
Man Banis tapo viso romano metafora. Kaip ir skaitytojas, kuris visą laiką tiki viena istorija, nors iš tiesų yra vedamas klaidingu keliu, taip ir vaikai pasitiki mielu triušiuku, po kurio kauke slepiasi kažkas siaubingo. Carrisi tarsi primena, kad blogis retai atrodo kaip monstras. Dažniausiai jis ateina prisidengęs nekaltumo, gerumo ar pažįstamumo kauke. Ir būtent todėl jis yra toks pavojingas.
Daugelį skaitytojų, kaip ir mane, labiausiai supainioja romano pabaiga. Ir būtent čia slypi Carrisi genialumas. Jei nebijai spoilerių, gali skaityti toliau : Samanta, kurią visą laiką stebime ligoninėje, iš tikrųjų nėra Samanta. Tai yra Mila Vaskes, pagrobta ir laikoma naujojo „Banio“. Tikroji Samanta buvo surasta anksčiau, tačiau dėl patirtų traumų nebegalėjo papasakoti savo istorijos. Daktaras Grinas taip pat nėra tas, kuo dedasi. Jis yra naujasis žaidimo dalyvis, tęsiantis „Banio“ tradiciją. Todėl skaitytojas iki paskutinių puslapių tiki viena istorija, nors iš tiesų stebi visai kitą.
Milos Vaskes pasirodymas pabaigoje šokiruoja ne atsitiktinai. Tuo momentu skaitytojas supranta, kad visą laiką buvo vedamas klaidingu keliu. Staiga visas romanas įgauna naują prasmę ir kyla noras grįžti prie ankstesnių skyrių ieškant užuominų, kurias autorius buvo palikęs.
„Blogio labirintas“ nėra visiškai savarankiška knyga. Ji yra trečioji Mila Vaskes ciklo dalis po knygų „Kuždėtojas“ ir „Blogio teorija“. Vis dėlto ją galima skaityti ir atskirai, nes pagrindinė istorija yra užbaigta. Tačiau skaitytojai, pažįstantys Milą iš ankstesnių romanų, pabaigos posūkį įvertins dar labiau.
„Blogio labirintas“ mane įtraukė nuo pat pirmų puslapių. Tai trileris, kuriame svarbiausia ne tai, kas yra žudikas ar pagrobėjas, o tai, kaip autorius priverčia skaitytoją nuolat abejoti realybe. Kai manai, kad pagaliau radai išėjimą iš labirinto, paaiškėja, jog esi tik dar viename jo koridoriuje.
Kam rekomenduočiau knygą?
Šią knygą pirmiausia rekomenduočiau skaitytojams, kurie mėgsta ne paprastus detektyvus, o intelektualius psichologinius trilerius. Jei patinka istorijos, kuriose svarbiausia ne surasti žudiką, o suprasti žmogaus psichologiją, blogio prigimtį ir nuolat abejoti tuo, kas yra tiesa, „Blogio labirintas“ turėtų labai patikti.
Goodreads skaitytojai „Blogio labirintą“ vertina labai palankiai. Šiuo metu knygos vidurkis yra apie 4,18 iš 5 žvaigždučių, remiantis daugiau nei 12 tūkst. įvertinimų ir daugiau nei 1 100 atsiliepimų. Tai tikrai aukštas balas psichologiniam trileriui.
Mano įvertinimas: 4,5 žvaigždutės iš 5 🌞
Pažadu, kad sulauksite ir daugiau Donato Carrisi knygų apžvalgų. O kaip Jums Carrisi knygos? Kurią knygą rekomenduotumėte ir kodėl?
Ačiū, kad skaitote.
Komentarai
Rašyti komentarą