Yra knygų, kurios pasakoja istoriją. O yra tokių, kurios leidžia pažvelgti į gerai pažįstamą meno kūrinį visiškai kitomis akimis. Tracy Chevalier romanas „Mergina su perlo auskaru“ būtent toks. Perskaičiusi šią knygą supratau, kad daugiau niekada nebegalėsiu pažvelgti į garsųjį Vermeerio paveikslą vien kaip į gražų portretą – už jo pradedi matyti gyvą žmogų, emocijas, tylą ir procesą, kaip iš tikrųjų gimsta meno kūrinys.
Veiksmas nukelia į XVII amžiaus Delftą Nyderlanduose. Šešiolikmetė Grėtė, netekusi galimybės gyventi įprastą gyvenimą po tėvo nelaimingo atsitikimo, tampa garsaus dailininko Johaneso Vermeerio namų tarnaite. Ji patenka į visiškai kitokį pasaulį – turtingus namus, kuriuose po išorine ramybe verda pavydas, intrigos ir nuolatinė įtampa.
Nors Grėtė atlieka paprastus buities darbus, netrukus Vermeeris pastebi jos neeilinį pastabumą ir gebėjimą matyti spalvas, šviesą bei kompoziciją. Pamažu tarp šeimininko ir tarnaitės užsimezga tylus, beveik neapibrėžiamas ryšys, paremtas ne tiek žodžiais, kiek bendru pasaulio suvokimu.
Didžiausia romano intriga tampa garsiojo paveikslo gimimas. Kaip paprasta tarnaitė tapo viena garsiausių meno istorijos mūzų? Kokia buvo šio paveikslo kaina pačiai Grėtei? Autorė pateikia savo atsakymą, kuris skamba labai įtikinamai, nors ir yra literatūrinė fantazija.
Veikėjai
Grėtė
Grėtė – viena įdomiausių romano herojų. Ji nėra maištininkė garsiais pareiškimais ar drąsiais poelgiais. Jos stiprybė slypi viduje. Gretė - smalsi, protinga, jautri grožiui ir gebanti pastebėti tai, ko nemato kiti. Gyvendama visuomenėje, kur moters paskirtis dažniausiai apsiribojo šeima, namais ir vaikais, Grėtė trokšta daugiau. Ji nori suprasti pasaulį, mokytis, pažinti meną ir būti vertinama ne tik kaip tarnaitė ar būsima žmona. Labai patiko jos brandumas, orumas ir gebėjimas išlikti savimi net tada, kai tenka priimti skaudžius sprendimus.
Johannesas Vermeeris
Vermeeris vaizduojamas kaip tylus, uždaras, nepaprastai talentingas žmogus, visiškai pasinėręs į savo kūrybą. Jis kalba nedaug, tačiau kiekvienas jo veiksmas apgalvotas. Tarp jo ir Grėtės užsimezgęs ryšys nėra tradicinė meilės istorija – veikiau dviejų žmonių bendras supratimas grožiui ir menui.
Katerina
Vermeerio žmona Katerina kelia prieštaringus jausmus. Ji pavydi, impulsyvi ir dažnai nesupranta nei savo vyro kūrybos, nei santykio su Grėte. Tačiau kartu autorė leidžia suprasti, kad ir ji yra savo laikmečio įkaitė – moteris, nuolat besilaukianti vaikų, gyvenanti finansinėje įtampoje ir priklausoma nuo kitų sprendimų.
Maria Tins
Vermeerio uošvė – stipri, praktiška ir gudri moteris. Ji puikiai supranta, kaip veikia pasaulis, ir dažnai būtent ji priima svarbiausius sprendimus šeimoje.
Pieteris
Mėsininko sūnus Pieteris įkūnija saugų ir ramų gyvenimą, kurį galėtų pasirinkti Grėtė. Šalia jo nėra meno, paslapčių ar didelių svajonių, tačiau yra stabilumas. Šis kontrastas leidžia dar geriau suprasti pagrindinės herojės vidinius pasirinkimus.
Vienas labiausiai mane sužavėjusių šios knygos aspektų – itin subtiliai ir įtikinamai atskleistas kūrybos procesas. Tracy Chevalier leidžia pažvelgti į menininko pasaulį ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Vermeeris vaizduojamas kaip tikras kūrėjas, kuriam tapyba nėra amatas ar būdas uždirbti pinigus – tai gyvenimo prasmė. Jis ilgai stebi šviesą, kruopščiai renkasi spalvas, laukia tinkamo momento ir neleidžia sau kurti bet kaip. Kiekvienas paveikslas gimsta lėtai, apgalvotai ir reikalauja visiško atsidavimo.
Ypač įstrigo kontrastas tarp meno ir kasdienybės. Vermeerio šeima nuolat stokoja pinigų – namuose daug vaikų, kaupiasi skolos, užsakovai laukia naujų darbų. Aplinkiniams atrodo, kad jis tiesiog turėtų tapyti daugiau ir greičiau, tačiau pačiam Vermeeriui tai beveik neįmanoma. Jam labai sunku kurti vien tam, kad patenkintų užsakovų pageidavimus ar uždirbtų pinigų. Jis siekia tobulo rezultato, todėl negali išduoti savo meninės vizijos. Šis vidinis konfliktas tarp kūrybos ir būtinybės išgyventi romane perteiktas itin jautriai ir, mano nuomone, yra viena stipriausių knygos temų.
Būtent dėl to Vermeeris šioje istorijoje atrodo ne tik kaip garsus dailininkas, bet ir kaip žmogus, pasiryžęs aukoti materialinę gerovę dėl meno. Knyga primena, kad tikra kūryba dažnai gimsta ne iš noro įtikti ar uždirbti, o iš vidinio poreikio sukurti kažką gražaus ir išliekamo.
Tai buvo viena iš tų romano dalių, kuri man paliko didžiausią įspūdį – autorė ne tik papasakojo istoriją apie garsų paveikslą, bet ir leido suprasti, ką iš tiesų reiškia būti menininku.
Knygos žinutė
Man ši knyga pirmiausia pasakoja apie žmogaus troškimą būti daugiau, nei jam leidžia aplinka. Grėtė gyvena pasaulyje, kuriame moters ateitis tarsi jau nulemta – ji turi ištekėti, auginti vaikus ir rūpintis namais. Tačiau jos vidinis pasaulis daug platesnis. Ji geba matyti spalvas, suprasti meną, mąstyti savarankiškai ir priimti sprendimus, kurie nėra patogūs nei jai pačiai, nei aplinkiniams.
Knyga taip pat kalba apie tylą. Čia beveik nėra didelių meilės prisipažinimų ar dramatiškų scenų. Jausmai gimsta iš žvilgsnių, bendro darbo, pasitikėjimo ir pagarbos. Tai labai tyra, subtili ir kartu skaudi istorija apie žmones, kurie dėl visuomenės normų negali būti kartu.
Dar viena svarbi romano tema – meno kaina. Kiek žmogus turi paaukoti dėl kūrybos? Kiek kainuoja vienas paveikslas tiems, kurie tampa jo dalimi?
Kiek tiesos yra šioje istorijoje?
Tai vienas įdomiausių romano aspektų. Pats paveikslas ir jo autorius yra visiškai tikri.
Johannesas Vermeeris (1632–1675) buvo vienas žymiausių Nyderlandų aukso amžiaus dailininkų. Per savo gyvenimą jis nutapė vos apie 35–37 paveikslus, tačiau šiandien jie laikomi pasauliniais meno šedevrais.
„Mergina su perlo auskaru“ nutapyta apie 1665 metus. Šiuo metu paveikslas saugomas Mauritshuis muziejuje Hagoje ir dažnai vadinamas „Šiaurės Mona Liza“ dėl paslaptingos merginos išraiškos. Tačiau apie patį paveikslą žinoma labai mažai. Iki šiol nėra aišku: kas buvo paveiksle pavaizduota mergina, ar ji buvo realus žmogus, ar ji buvo Vermeerio dukra ar tiesiog menininko sukurta idealizuota figūra.
Meno istorikai mano, kad šis kūrinys greičiausiai nėra portretas tradicine prasme. Tai vadinamoji „tronie“ – XVII amžiaus Nyderlanduose populiarus paveikslų tipas, vaizduojantis ne konkretų žmogų, o tam tikrą charakterį, emociją ar egzotišką išvaizdą.
Būtent ši paslaptis ir įkvėpė Tracy Chevalier parašyti romaną. Tačiau Grėtė yra išgalvotas personažas, nėra istorinių įrodymų, kad ji egzistavo ir nėra duomenų, jog Vermeeris būtų turėjęs tokią tarnaitę ar tarp jų būtų buvęs artimas ryšys.
Autorė pati yra minėjusi, kad vien pažvelgusi į paveikslą ėmė svarstyti: kas buvo ši mergina ir kodėl ji taip žiūri? Taip gimė visas romanas.
Taigi knyga nėra paremta tikrais įvykiais, tačiau ji labai meistriškai įpina tikrus istorinius faktus apie Delftą, Vermeerio šeimą, to meto buitį, dailės kūrimo procesą ir XVII amžiaus Nyderlandų visuomenę. Dėl to skaitant ne kartą apima jausmas, lyg visa tai iš tiesų galėjo nutikti.
Mano įspūdžiai
,,Mergina su perlo auskaru" - elegantiška, lėta ir emociškai subtili knyga. Labiausiai sužavėjo Grėtės asmenybė – jauna, tačiau nepaprastai stipri mergina, kuri nepaisydama savo laikmečio ribų siekė daugiau nei iš jos buvo tikimasi. Patiko gilus jos mąstymas, tvirtos vertybės ir pamažu gimstanti tyra, neišsakyta meilė. Taip pat buvo labai įdomu stebėti garsiojo paveikslo kūrimo procesą ir sužinoti daugiau apie patį Vermeerį bei jo kūrybos pasaulį.
Tai nėra knyga tiems, kurie ieško greito veiksmo ar netikėtų siužeto posūkių. Tačiau jei mėgstate istorinius romanus, meną, lėtai besiskleidžiančius personažus ir istorijas, kuriose svarbiausi yra jausmai bei atmosfera, „Mergina su perlo auskaru“ tikrai verta jūsų dėmesio.
Šiuo metu „Goodreads“ skaitytojai knygą vertina maždaug 3,93 iš 5 balų – tai labai neblogas įvertinimas istoriniam romanui.
Įdomus faktas – knygos ,,Mergina su perlo aukskaru" ekranizacija
Jei perskaičius romaną dar nesinori atsisveikinti su Grėte ir Vermeerio pasauliu, labai rekomenduoju pažiūrėti 2003 metais sukurtą to paties pavadinimo filmą „Girl with a Pearl Earring“. Filmo režisierius – Peter Webber, o pagrindinius vaidmenis sukūrė Scarlett Johansson (Grėtė) ir Colin Firth (Johannesas Vermeeris).
Filmo siužetas išlieka labai artimas knygai – išsaugota pagrindinė istorijos linija, veikėjų tarpusavio santykiai, lėtai auganti įtampa ir paslaptinga atmosfera. Žinoma, dėl filmo trukmės kai kurios romano detalės ir veikėjų vidiniai išgyvenimai sutrumpinti, tačiau svarbiausia kūrinio esmė išlieka nepakitusi. Tai viena iš tų retų ekranizacijų, kuri gerbia literatūros šaltinį ir nesistengia jo radikaliai pakeisti.
Labiausiai mane sužavėjo Scarlett Johansson pasirinkimas pagrindiniam vaidmeniui. Jos subtili vaidyba, ramus žvilgsnis ir natūralus grožis leidžia patikėti, kad būtent taip galėjo atrodyti garsiojo paveikslo mergina. Paskutinė filmo scena, kurioje atkuriamas Vermeerio paveikslas, atrodo beveik identiška originalui ir palieka labai stiprų įspūdį.
Didelį įspūdį paliko ir filmo vizualumas. Kostiumai, interjerai, apšvietimas bei spalvų paletė kruopščiai atkuria XVII amžiaus Nyderlandų atmosferą. Ne vienas kino kritikas yra pastebėjęs, kad daugelis filmo kadrų primena pačius Vermeerio paveikslus – švelni natūrali šviesa, santūrios spalvos ir ypatingas dėmesys smulkiausioms detalėms sukuria įspūdį, tarsi stebėtum gyvą dailininko kūrinį.
Šį kartą man sunku pasakyti, kas patiko labiau – knyga ar jos ekranizacija. Abu kūriniai turi savo stipriąsias puses ir puikiai papildo vienas kitą.
Knyga labiau atskleidė vidinį veikėjų pasaulį – Grėtės mintis, jos jausmus, abejones ir tylų norą būti pastebėtai ne tik kaip tarnaitei, bet kaip žmogui. Ji leido geriau suprasti Vermeerį, jo kūrybinį procesą, vidines kovas ir santykį su menu.
Tuo tarpu filmas suteikė tai, ko knyga negali perteikti – vizualinę patirtį. Jis nuostabiai atkūrė XVII amžiaus Nyderlandų atmosferą: namų aplinką, kostiumus, spalvas, kasdienį žmonių gyvenimą ir ypatingą šviesą, kuri taip svarbi Vermeerio kūryboje. Žiūrint filmą galima beveik pajusti, kaip gimsta paveikslas – nuo pirmos idėjos iki paskutinio potėpio.
Filmo siužetas labai artimas knygai, nors įtampos jame nėra daug. Tai nėra greito veiksmo ar dramatiškų posūkių filmas – jis, kaip ir romanas, remiasi nuotaika, tyla, žvilgsniais ir nepasakytais jausmais. Tačiau būtent dėl to jis labai gerai perteikia knygos esmę ir leidžia dar labiau pajusti paslaptingą paveikslo kūrimo atmosferą.
Manau, kad geriausias būdas patirti šią istoriją – pirmiausia perskaityti knygą, o tada pažiūrėti filmą. Knyga suteikia istorijai gylio, o ekranizacija leidžia ją pamatyti ir pajusti. Kartu jie sukuria dar pilnesnį pasakojimą apie meną, kūrybą, pasirinkimus ir vieną paslaptingiausių paveikslų pasaulio istorijoje.
Parašykite, kaip Jums ši knyga? O galbūt matėte filmą, kas Jums paliko didesnį įspūdį - knyga ar jos ekranizacija?
Ačiū, kad skaitote
Komentarai
Rašyti komentarą