Helen Fields „Tobuli palaikai“ (Perfect Remains) – pirmoji kriminalinių trilerių serijos apie detektyvą Luką Kalanaką knyga. Tai istorija apie pagrobimus, psichologinį smurtą ir žudiką, kuris savo aukas renkasi neatsitiktinai.
Istorija prasideda nuo kraupaus radinio Škotijos Hailando kalnuose. Nuošalioje akmeninėje trobelėje sudeginamas moters kūnas. Pagal dantis ir drabužių likučius nustatoma, kad tai gerbiama teisininkė Elena Bakston, kuri neseniai buvo dingusi. Atrodo, kad byla aiški – moteris pagrobta ir nužudyta.
Tačiau skaitytojas iš karto sužino tai, ko nežino policija: tikroji Elena Bakston vis dar gyva. Ji laikoma įkalinta slaptame kambaryje Edinburge ir desperatiškai bando išgyventi. Būtent šis dvigubas pasakojimas – ką mano policija ir kas iš tikrųjų vyksta aukos gyvenime – sukuria didžiąją dalį įtampos.
Į bylą įtraukiamas detektyvas inspektorius Lukas Kalanakas, ką tik atvykęs į Edinburgą iš Liono, kur dirbo Interpole. Naujoje komandoje jis nori įrodyti savo profesionalumą, tačiau netrukus supranta, kad susidūrė su itin kruopščiu ir šaltakraujišku nusikaltėliu.
Situacija tampa dar grėsmingesnė, kai pagrobiama kita gerbiama moteris – bendruomenės mylima pastorė. Kalanakas suvokia, kad tai ne pavienė žmogžudystė, o gerai apgalvotas nusikaltimų modelis. Policija pradeda lenktynes su laiku, bandydama suprasti, kas sieja aukas ir kur slepiasi pagrobėjas.
Tačiau didžiausias knygos siaubas slypi ne pačiuose nužudymuose. Žudiko tikslas – palaužti savo aukas psichologiškai, o jo nusikaltimų pobūdis gerokai klaikesnis, nei iš pradžių įsivaizduoja Kalanakas. Knyga palaipsniui atskleidžia žudiko mąstymą ir tai, kaip kruopščiai jis planuoja kiekvieną savo veiksmą. Kalanakas turi išsiaiškinti, ką žudikas daro su savo aukomis ir kodėl, kol dar nevėlu.
Knygos veikėjai
„Tobuli palaikai“ yra ne tik apie žudiko medžioklę – Helen Fields daug dėmesio skiria ir veikėjų psichologijai. Ypač įdomi priešprieša tarp Luko, Avos ir žudiko: vieni bando suprasti nusikaltimo logiką, o kitas pats kuria savo iškreiptą „logiką“.
Lukas Kalanakas
Lukas – pagrindinis romano detektyvas, atvykęs į Edinburgo policiją po darbo Interpolo sistemoje Prancūzijoje. Jis yra pusiau škotas, pusiau prancūzas, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje. Grįžimas į Škotiją jam nėra lengvas – jis atsiveža ne tik profesinę patirtį, bet ir labai nemalonią praeitį. Iš pirmo žvilgsnio Lukas atrodo šaltas, uždaras, arogantiškas ir net kiek pasipūtęs. Jis nėra žmogus, kuris lengvai prisileidžia kitus. Tačiau po tuo šaltumu slypi labai jautrus žmogus, kuris pats su savimi kovoja.
Man jis įdomus tuo, kad nėra tipiškas „nepriekaištingas detektyvas“. Lukas turi savo demonų, jaučia kaltę, nepasitikėjimą savimi ir sunkiai prisitaiko naujoje aplinkoje. Jo santykis su Ava palaipsniui parodo visai kitą jo pusę.
Ava Turner
Ava – kita svarbiausia istorijos figūra ir Luko kolegė. Ji protinga, energinga, tiesmuka ir labai profesionali detektyvė. Ava nėra žmogus, kuris stengtųsi visiems patikti – ji sako tai, ką galvoja, ir dėl savo darbo yra pasirengusi kovoti. Ava labai skiriasi nuo Luko. Jeigu Lukas linkęs užsisklęsti ir viską analizuoti savyje, Ava yra daug atviresnė ir spontaniškesnė. Būtent todėl jųdviejų dinamika tokia įdomi.
Ava tampa viena iš nedaugelio žmonių, kurie nesistengia prasibrauti pro Luko gynybinę sieną jėga. Jų santykis pirmiausia kuriamas per profesinę pagarbą ir draugystę, o ne per romantiką. Be pagrindinės žmogžudysčių bylos, Ava tiria ir kitą labai skaudų atvejį – naujagimių palikimą. Tai leidžia pamatyti ją ne tik kaip policininkę, bet ir kaip žmogų, kuriam rūpi aukos.
Nataša
Nataša – Edinburgo universiteto Filosofijos katedros vadovė ir Avos artima draugė. Ji jauna, protinga, išsilavinusi ir užima aukštas pareigas universitete. Nataša svarbi ne tik kaip antraeilis veikėjas. Nataša yra susijusi su žudiko pasauliu ir jo iškreiptu mąstymu. Jos santykis su juo tampa viena iš priežasčių, kodėl nusikaltėlio dėmesys palaipsniui krypsta jos link.
Nataša nėra bejėgė auka. Net patekus į pavojingą situaciją, ji išlieka ryžtinga ir pasirengusi veikti. Jos draugystė su Ava taip pat leidžia geriau suprasti Avos asmenybę – jos pažįstamos nuo seniau ir turi bendrą istoriją.
Elena
Elena – sėkminga ir gerbiama teisininkė, kurios dingimas tampa viena pagrindinių istorijos paslapčių. Policija iš pradžių randa sudegintą kūną, kurį pagal dantis ir drabužių fragmentą identifikuoja kaip Elena. Tačiau skaitytojas žino daugiau: tikroji Elena tebėra gyva ir laikoma žudiko nelaisvėje. Tai viena žiauriausių romano linijų, nes Elena nėra tiesiog „nužudymo auka“. Ji tampa žudiko psichologinio žaidimo dalimi. Per ją autorė parodo, kiek daug žmogui reiškia laisvė, kontrolė ir galimybė pačiam spręsti savo likimą. Elena yra stipri, tačiau atsidūrusi tokioje situacijoje, kur fizinė jėga priklauso ne jai, jos išgyvenimas tampa nuolatine kova.
Džeinė
Džeinė – gerbiama ir mylima vietos bendruomenės pastorė. Jos dingimas tampa antruoju svarbiu įrodymu, kad policija susidūrė ne su pavieniu nusikaltimu, o su serijiniu žudiku. Džeinės istorija ypač šiurpi dėl to, kad žudikas siekia ne tik nužudyti savo aukas – jis nori visiškai sunaikinti jų tapatybės ir gyvenimo pėdsakus. Jos kūnas taip pat sunaikinamas, todėl policijai lieka labai mažai įrodymų.
Džeinė ir Elena tam tikra prasme tampa žudiko eksperimento dalimi – jis renkasi sėkmingas, išsilavinusias, visuomenėje gerbiamas moteris ir bando jas paversti visiškai nuo jo priklausomomis.
Žudikas
O štai Reginaldas Kingas yra turbūt įdomiausias ir labiausiai trikdantis romano veikėjas. Jis dirba Edinburgo universiteto Filosofijos katedroje ir yra labai protingas, tačiau kartu giliai nelaimingas, kompleksuotas ir apimtas nuoskaudų. Jis jaučiasi neįvertintas, ignoruojamas, žeminamas ir mano esąs daug protingesnis už aplinkinius. Ir būtent čia slypi jo pavojingumas.
Kingas nėra impulsyvus žudikas. Priešingai – jis metodiškas, kantrus ir itin kruopštus. Jis ilgai stebi savo aukas, renka informaciją apie jų gyvenimus, analizuoja jų įpročius ir iš anksto suplanuoja nusikaltimus. Jis nori ne tik nužudyti. Jam svarbiausia kontrolė.
Kingas save įsivaizduoja kaip intelektualiai pranašesnį žmogų, kuris pagaliau gali kontroliuoti kitus ir įrodyti savo „vertę“. Todėl jo nusikaltimai tampa savotišku iškreiptu ritualu.Mano nuomone, būtent tai daro jį tokį šiurpų: jis pats nelaiko savęs monstru. Savo veiksmams jis sukuria logiką, kurioje pats yra teisus, o kiti žmonės – tik jo žaidimo figūros.
Todėl knygoje įdomiausia ne vien klausimas „kas žudikas?“ – mes tai gana anksti sužinome. Daug svarbiau tampa „kodėl jis toks tapo?“ ir „ar Lukas bei Ava spės jį sustabdyti?“
Kodėl istorija įtraukia, nors žudikas žinomas nuo pat pradžių?
Vienas įdomiausių Helen Fields sprendimų šioje knygoje – jau pirmuosiuose skyriuose atskleisti, kas yra žudikas. Atrodytų, kad toks pasirinkimas turėtų sumažinti įtampą, juk nebereikia spėlioti, kas slepiasi už nusikaltimų. Tačiau nutinka priešingai – istorija įtraukia dar labiau.
Autorė dėmesį nukreipia ne į klausimą „kas tai padarė?“, o į kur kas svarbesnius klausimus: kodėl jis tai daro, kaip renkasi aukas ir ar policija suspės jį sustabdyti. Skaitytojas nuolat žino daugiau nei tyrėjai, todėl stebint Luko ir Avos darbą ne kartą norisi sušukti: „Jūs visai šalia!“
Toks pasakojimo būdas leidžia geriau pažinti ir patį nusikaltėlį. Reginaldas Kingas nėra tik bevardis blogietis, kurį sutinkame paskutiniuose puslapiuose. Autorė atskleidžia jo mintis, kompleksus, nuoskaudas ir liguistą poreikį kontroliuoti kitus žmones. Dėl to „Tobuli palaikai“ tampa ne tik kriminaliniu romanu, bet ir psichologiniu trileriu, kuriame nerimą kelia ne vien nusikaltimai, o pats žmogaus protas.
Būtent todėl ši knyga įsimena. Intriga čia slypi ne žudiko tapatybėje, o nuolat tvyrančiame klausime – kiek dar žalos jis spės padaryti, kol bus sustabdytas?
Knygos žinutė
Man atrodo, kad „Tobuli palaikai“ žinutė yra daug gilesnė nei vien serijinio žudiko istorija. Helen Fields parodo, kaip nepilnavertiškumo jausmas, nuoskaudos ir troškimas būti pripažintam gali iškreipti žmogaus mąstymą ir nuvesti labai pavojingu keliu. Kingas nuolat jaučiasi neįvertintas ir nematomas. Jis siekia įrodyti savo pranašumą per valdžią kitiems žmonėms. Tuo tarpu Lukas, Ava, Elena ir Nataša susiduria su sunkumais visai kitaip – jie ieško stiprybės savyje, o ne kitų kontrolėje. Dar viena svarbi mintis – pavojingi žmonės nebūtinai atrodo pavojingi. Reginaldas yra išsilavinęs, intelektualus, visuomenėje gerbiamas žmogus. Helen Fields primena, kad tikrasis blogis dažnai slepiasi po visiškai įprasta išore.
Viena iš minčių, kuri man liko užvertus paskutinį knygos puslapį, yra ta, kad žmogaus stiprybės neįmanoma įvertinti iš pirmo žvilgsnio. Helen Fields savo veikėjus sąmoningai stato į kraštutines situacijas ir parodo, kaip skirtingai žmonės reaguoja susidūrę su baime, skausmu ar grėsme gyvybei. Skaitant ne kartą tenka pakeisti nuomonę apie veikėjus. Tie, kurie iš pradžių atrodo stiprūs ir nepalaužiami, pasirodo esantys pažeidžiami. O tie, kurių niekas nelaikytų didvyriais, netikėtai atskleidžia nepaprastą ryžtą ir valią kovoti.
Man patiko, kad autorė vengia paprastų stereotipų. Čia nėra aiškaus skirstymo į stipriuosius ir silpnuosius. Vietoje to ji primena, kad tikrasis žmogaus charakteris dažniausiai atsiskleidžia tik tada, kai jis atsiduria situacijoje, kurioje nebegali vaidinti, slėptis ar remtis savo statusu, profesija ar kitų nuomone.
Mano įspūdžiai
„Tobuli palaikai“ man susiskaitė vos per kelis vakarus. Nors iš pradžių nustebino autorės sprendimas beveik iš karto atskleisti žudiko tapatybę, tai nė kiek nesumažino įtampos. Priešingai – buvo labai įdomu stebėti ne tik tyrimo eigą, bet ir tai, kaip pamažu atsiskleidžia nusikaltėlio mąstymas bei motyvai.
Didelį įspūdį paliko kriminalistinės detalės. Autorė įdomiai ir suprantamai pasakoja apie tai, ką tyrėjams gali atskleisti dantys, kaulai ar kiti žmogaus palaikų fragmentai, kaip identifikuojamos aukos ir kokius pėdsakus nusikaltėliai bando paslėpti. Šios detalės istorijai suteikė papildomo autentiškumo.
Ne mažiau įdomi buvo ir žudiko psichologija. Šiurpino Kingo šaltakraujiškumas, visiškas empatijos nebuvimas ir gebėjimas mėgautis kitų žmonių kančia. Tai ne tas nusikaltėlis, kuris žudo vedamas akimirkos emocijų – jo veiksmai apgalvoti, kryptingi ir dėl to dar labiau keliantys siaubą.
Skaitytojų vertinimai taip pat rodo, kad knyga sulaukė nemažai dėmesio – Goodreads platformoje „Tobuli palaikai“ šiuo metu vertinama maždaug 4,17 iš 5 žvaigždučių.
Mano įvertinimas:
Tai įtraukiantis, greitai skaitomas ir įtampos nestokojantis kriminalinis trileris, kuris sudomino tiek veikėjais, tiek kriminalistinėmis detalėmis. Ir nors ne visos istorijos vietos paliko vienodai stiprų įspūdį, smalsumo tęsti pažintį su Luko Kalanako serija tikrai nesumažino. Todėl antroji serijos knyga jau laukia mano skaitymo sąraše. Ir tai antrojo Luko Kalanako serijos knyga: ,,Tobulas Grobis".
Kaip Jums Helen Fields knygos? Kuri iš Luko kalanako serijos knygų paliko geriausią įspūdį? Aš skaityti pradėjau nežinodama, kad tai knygų serija, ir mano pirmoji skaityta knyga buvo ,,Tobulas nusikaltimas", paskutinioji šios serijos knyga.
Daugiau šios serijos knygų apžvalgų rasite apačioje (įrašas bus pildomas).
Ačiū, kad skaitote
Komentarai
Rašyti komentarą