„Neortodoksiška“ (Unorthodox: The Scandalous Rejection of My Hasidic Roots) – tai autobiografinė Deborah Feldman istorija apie augimą itin uždaroje Niujorko chasidų bendruomenėje ir drąsų sprendimą ją palikti.
Autorė nuo vaikystės buvo auklėjama pagal griežtas Satmaro chasidų taisykles. Mergaitės gyvenimas buvo kruopščiai suplanuotas: ribotas išsilavinimas, griežtas kuklumo kodeksas, draudimai bendrauti su išoriniu pasauliu ir iš anksto suplanuota santuoka. Sulaukusi vos septyniolikos ji išteka už jai parinkto vyro ir netrukus tampa mama.
Knygoje Deborah atvirai pasakoja apie kasdienybę bendruomenėje, santuoką, moters vaidmenį, vidinius išgyvenimus bei vis stiprėjantį norą gyventi laisvai. Tai istorija ne tik apie pabėgimą iš religinės bendruomenės, bet ir apie savo tapatybės paieškas.
Veikėjai
Deborah Feldman
Pagrindinė knygos herojė ir pasakotoja. Nuo mažens ji išsiskiria smalsumu, kritiniu mąstymu ir meile knygoms – savybėmis, kurios griežtai uždaroje Satmaro bendruomenėje nėra skatinamos. Deborah nuolat jaučiasi kitokia nei aplinkiniai: jai kyla klausimų apie taisykles, moters vietą visuomenėje ir gyvenimą už bendruomenės ribų. Kuo labiau ji bręsta, tuo stipriau ima jausti vidinį konfliktą tarp pareigos paklusti tradicijoms ir noro būti savimi. Autorės virsmas iš paklusnios merginos į savarankišką moterį yra pagrindinė knygos ašis.
Deborah mama
Viena sudėtingiausių knygos figūrų. Ji paliko bendruomenę, kai Deborah buvo dar maža, todėl dukra augo beveik be motinos. Bendruomenėje ji tampa tarsi neigiamu pavyzdžiu – moterimi, kuri „pasidavė pasauliui“ ir atsisakė tikėjimo. Ilgą laiką Deborah apie mamą žino tik tai, ką leidžia girdėti aplinkiniai. Vėliau, pradėjusi su ja bendrauti, ji supranta, kad istorija nėra tokia paprasta, kaip buvo pasakojama.
Deborah tėvas
Tėvas dėl psichikos sveikatos problemų negali tinkamai pasirūpinti dukra, todėl Deborah auga pas senelius. Jis knygoje pasirodo epizodiškai, tačiau jo gyvenimo istorija padeda suprasti, kad net ir bendruomenės viduje žmonės susiduria su sunkumais, apie kuriuos viešai beveik nekalbama.
Deborah vyras
Septyniolikmetė Deborah ištekinama už jaunuolio, kurį matė vos kelis kartus. Jų santuoka nėra paremta meile ar bendru pasirinkimu – tai bendruomenės suplanuotas susitarimas. Vyras taip pat yra sistemos produktas: jis nuo vaikystės mokytas, kokį vaidmenį turi atlikti šeimoje, todėl retai geba suprasti žmonos poreikius ar jausmus. Tarp jų nuolat tvyro emocinis atstumas, o santuoka tampa dar vienu Deborah laisvės suvaržymu.
Deborah sūnus
Sūnaus gimimas tampa lūžio tašku autorės gyvenime. Ji supranta, kad nenori, jog jos vaikas augtų tokiomis pačiomis sąlygomis, kokias patyrė pati. Motinystė suteikia Deborah dar daugiau ryžto priimti sunkų sprendimą palikti bendruomenę, nors tai reiškia riziką prarasti viską, ką iki tol turėjo.
Satmaro bendruomenė – tarsi atskiras veikėjas
Skaitant susidaro įspūdis, kad svarbiausias knygos veikėjas yra ne vienas žmogus, o pati bendruomenė. Ji nuolat stebi, vertina ir reguliuoja kiekvieną savo narių gyvenimo aspektą – nuo aprangos, išsilavinimo ir knygų pasirinkimo iki santuokos, vaikų auklėjimo ir net intymaus šeimos gyvenimo. Individualumas čia beveik neturi vietos – svarbiausia paklusti bendroms taisyklėms ir neišsiskirti iš kitų.
Būtent dėl to knyga tampa ne tik vienos moters autobiografija, bet ir išsamia pažintimi su uždaru pasauliu, apie kurį daugelis skaitytojų iki tol tikriausiai buvo girdėję labai nedaug.
Knygos žinutė
Deborah Feldman „Neortodoksiška“ nėra tik pasakojimas apie išėjimą iš religinės bendruomenės. Tai daug gilesnė istorija apie žmogaus teisę rinktis, ieškoti savo tapatybės ir gyventi pagal savo vertybes. Knyga kelia sudėtingus klausimus apie tai, kur baigiasi tradicija ir prasideda žmogaus laisvės ribojimas.
Autorė nerodo visos religinės bendruomenės vien juodai baltai. Ji leidžia suprasti, kodėl Satmaro chasidai taip stipriai laikosi savo taisyklių. Po Holokausto išgyvenusiems žydams tradicijų išsaugojimas tapo būdu apsaugoti savo tapatybę, kultūrą ir tikėjimą nuo išnykimo. Bendruomenės uždarumas atsirado ne tik iš noro kontroliuoti, bet ir iš baimės prarasti tai, kas liko po didžiulės istorijos tragedijos. Tačiau kartu Deborah parodo ir kitą šio gyvenimo pusę – kai tradicijos tampa svarbesnės už žmogaus individualumą, jos gali pradėti slopinti asmeninę laisvę.
Viena pagrindinių knygos temų – moters pasirinkimo teisė. Deborah augo aplinkoje, kurioje moters gyvenimo kelias buvo iš anksto nulemtas: ji turėjo būti kukli, paklusni žmona, auginti daug vaikų ir laikytis bendruomenės taisyklių. Jos išsilavinimas ir galimybės pažinti pasaulį buvo ribojami, nes pernelyg didelis smalsumas galėjo būti laikomas grėsme nustatytai tvarkai. Autorės istorija parodo, kaip sunku žmogui suprasti, kad gyvenimas gali būti kitoks, kai nuo vaikystės jam sakoma, jog egzistuoja tik vienas teisingas kelias.
Kita svarbi knygos žinutė – žinių ir išsilavinimo galia. Deborah meilė knygoms tampa jos langu į pasaulį. Skaitydama ji atranda kitokias gyvenimo galimybes, pradeda kelti klausimus ir suprasti, kad už jos bendruomenės ribų egzistuoja daugybė kitų požiūrių. Knygos jai tampa ne tik pabėgimu, bet ir priemone pažinti save. Tai ypač įdomi mintis, nes būtent žinios, kurios bendruomenėje buvo ribojamos, tampa tuo, kas padeda jai išsilaisvinti.
Tačiau „Neortodoksiška“ nėra paprasta istorija apie pabėgimą ir laimingą naujo gyvenimo pradžią. Deborah sprendimas palikti bendruomenę turi didelę kainą. Ji rizikuoja prarasti šeimą, draugus, kultūrinį identitetą ir saugumo jausmą. Knyga parodo, kad laisvė nėra tik durų atidarymas ir išėjimas į kitą pasaulį – kartais tai labai vienišas procesas, reikalaujantis iš naujo išmokti gyventi.
Man labiausiai įsiminė tai, kad Deborah maištas prasideda ne nuo didelio sprendimo, o nuo mažų bandymų būti savimi – nuo kitokių knygų skaitymo, kitokio požiūrio į grožį, drabužius ar net peruko pasirinkimą. Šios mažos detalės parodo, kaip stipriai žmogui gali būti svarbi teisė rinktis net ir paprasčiausius gyvenimo dalykus.
„Neortodoksiška“ skatina susimąstyti, kad tradicijos ir tikėjimas gali suteikti žmogui tapatybę, bendruomenę ir saugumą, tačiau kartu svarbu nepamiršti individualaus žmogaus poreikių. Knyga nėra kaltinimas vienai religijai – tai jautrus pasakojimas apie žmogų, ieškantį savo vietos tarp to, kuo jis buvo mokomas tikėti, ir to, kuo jis pats nori būti.
Būtent todėl ši istorija atrodo aktuali ir šiandien – ji kalba ne tik apie chasidų bendruomenę, bet ir apie kiekvieno žmogaus teisę turėti savo balsą, pasirinkimus ir gyvenimo kelią.
Kas yra Satmaro chasidai?
Deborah priklausė Satmaro chasidams – vienai didžiausių ir konservatyviausių chasidizmo krypčių. Chasidizmas yra XVIII amžiuje Rytų Europoje susiformavusi ortodoksinio judaizmo atšaka, pabrėžianti griežtą religinių įstatymų laikymąsi, bendruomeniškumą ir dvasinį gyvenimą. Satmaro judėjimas atsirado XX a. Vengrijoje, o po Holokausto jo centras persikėlė į JAV, daugiausia į Brukliną.
Pagrindiniai Satmaro bendruomenės bruožai
- labai griežtas religinių taisyklių laikymasis;
- atskiras vyrų ir moterų gyvenimas daugelyje viešojo gyvenimo sričių;
- moterys privalo rengtis itin kukliai, po vestuvių dažnai nusiskuta plaukus ir dėvi peruką arba galvos apdangalą;
- santuokos dažniausiai sudaromos per piršlius;
- šeimos paprastai labai gausios;
- ribotas kontaktas su šiuolaikine kultūra, televizija, internetu ir pasaulietine literatūra;
- kasdienėje aplinkoje dažniausiai kalbama jidiš kalba.
Šiandien Satmaro bendruomenė visame pasaulyje vienija apie 100–150 tūkst. žmonių, daugiausia JAV, Izraelyje, Jungtinėje Karalystėje ir Kanadoje. Dėl labai didelio gimstamumo bendruomenė sparčiai auga.
Moters kūnas ir grožio taisyklės Satmaro chasidų bendruomenėje
Viena labiausiai mane nustebinusių tradicijų, apie kurią pasakoja Deborah Feldman, yra griežtos taisyklės, susijusios su moters plaukais. Satmaro chasidų bendruomenėje plaukai po vestuvių laikomi intymia moters grožio dalimi, todėl jų negali matyti kiti vyrai. Pagal kuklumo (tzniut) principus ištekėjusi moteris privalo visiškai uždengti savo natūralius plaukus.
Kai kuriose ortodoksų žydų bendruomenėse moterys tiesiog slepia plaukus po skarele arba peruku, tačiau Satmaro chasidų tradicijoje ši taisyklė yra viena griežčiausių – daugelis moterų po vestuvių nusiskuta galvą. Tai daroma tam, kad nė viena natūrali plaukų sruoga netyčia nebūtų matoma ir kad būtų visiškai laikomasi bendruomenės nustatytų normų. Nusiskutimas tampa savotišku perėjimo į santuokinį gyvenimą ritualu – iki vestuvių merginos gali nešioti savo plaukus, tačiau po jų jų išvaizda ir kūnas tampa pavaldūs religinėms taisyklėms.
Deborah knygoje šis momentas tampa vienu stipriausių simbolių, parodančių moters pasirinkimo ribojimą. Ji aprašo, kaip po vestuvių jos kūnas tarsi tampa nebe visiškai jos pačios sprendimo erdve – net tokia asmeniška detalė kaip plaukai yra reglamentuojama bendruomenės. Tačiau net ir laikydamasi šios taisyklės Deborah pamažu pradeda ieškoti mažų būdų išreikšti savo individualumą.
Vienas iš tokių maišto pavyzdžių – perukai. Nors ji privalo slėpti savo natūralius plaukus, Deborah pradeda rinktis kitokius perukus nei įprasta jos aplinkoje. Satmaro bendruomenėje moterys dažniausiai renkasi labai kuklius, natūraliai atrodančius perukus, kurie neturėtų atkreipti dėmesio. Deborah pradeda domėtis modernesniais modeliais, kitokia išvaizda ir mada – tai tampa nedideliu, bet jai labai svarbiu bandymu susigrąžinti kontrolę savo išvaizdai.
Šis epizodas puikiai atskleidžia pagrindinę knygos temą – kartais maištas prasideda ne nuo didelių sprendimų, o nuo mažų pasirinkimų, kurie leidžia žmogui pajusti, kad jis vis dar turi teisę būti savimi. Deborah kelias nuo bandymo prisitaikyti prie bendruomenės taisyklių iki visiško jų atmetimo parodo, kaip stiprus gali būti žmogaus noras turėti savo balsą ir teisę spręsti apie savo gyvenimą.
Kas nutinka moterims palikus bendruomenę?
Vienas skaudžiausių knygos aspektų – išėjimo kaina. Palikusi bendruomenę moteris dažnai netenka ryšių su šeima ir draugais, būna atstumta bendruomenės, praranda finansinį ir socialinį saugumą, turi mokytis pasaulietinio gyvenimo beveik nuo nulio ir neretai susiduria su ilgomis teisinėmis kovomis dėl vaikų globos.
Būtent todėl Deborah sprendimas buvo toks sudėtingas ir rizikingas. Ji paliko ne tik religiją – ji paliko visą savo iki tol egzistavusį pasaulį.
Panašumai su Deimantės Rudžinskaitės „Pasaulietė“
Skaitydama knygą ne kartą prisiminiau lietuvišką Deimantės Rudžinskaitės knygą „Pasaulietė“. Nors knygose vaizduojamos visiškai skirtingos bendruomenės, abi autorės pasakoja apie gyvenimą uždaroje religinėje aplinkoje, griežtas taisykles, moters vaidmenį ir sudėtingą kelią į asmeninę laisvę. Abi istorijos parodo, kokią didelę kainą kartais tenka sumokėti žmogui, nusprendusiam gyventi pagal savo įsitikinimus.
Knyga ir „Netflix“ serialas
2019 m. pagal Deborah Feldman autobiografiją buvo sukurtas keturių dalių „Netflix“ mini serialas „Unorthodox“, sulaukęs didelio žiūrovų ir kritikų pripažinimo. Nors serialas paremtas knyga, tai nėra tiesioginė jos ekranizacija.
Pirmoji serialo dalis gana tiksliai atkuria Deborah gyvenimą Satmaro chasidų bendruomenėje, tačiau vėlesni įvykiai – pabėgimas į Berlyną, nauji personažai ir dalis siužeto linijų – yra kūrėjų interpretacija. Serialo kūrėjai siekė ne tik papasakoti autorės istoriją, bet ir sukurti dramatišką pasakojimą apie laisvės paieškas.
Serialas buvo nominuotas net aštuoniems „Emmy“ apdovanojimams, o pagrindinį vaidmenį atlikusi aktorė Shira Haas pelnė tarptautinį pripažinimą už jautriai ir įtaigiai sukurtą Esther (Deborah prototipo) personažą. Šio serialo nesu mačiusi, tačiau siužetas atrodo tikrai įdomus.
Mano įspūdžiai
Man ši knyga patiko. Labiausiai sudomino galimybė pažvelgti į XXI amžiuje vis dar egzistuojančią itin uždarą religinę bendruomenę ir sužinoti, kokie griežti ribojimai taikomi chasidų moterims. Skaitant buvo sunku patikėti, kad tokios taisyklės galioja šiuolaikiniame pasaulyje. Tai ne tik įdomi autobiografija, bet ir knyga, skatinanti susimąstyti apie laisvę, pasirinkimo teisę ir žmogaus galimybę pačiam kurti savo gyvenimą.
Goodreads skaitytojai šiuo metu knygą vertina 4 žvaigždutėmis iš penkių (daugia nei 69 tūkstančiai įvertinimų). Aš pritariu šiam įvertinimui - knyga man paliko gerą įspūdį. Nors autorės vaikystės aprašymai skaitėsi truputį sunkiau, tačiau vėlesni knygos skyriai, kur Deborah aprašė, kaip žiauriai ir negailestingai jaunos mergaitės priverčiamos tekėti už visai nepažįstamo žmogaus buvo labai įdomūs. Sunku patikėti, kad tokios griežtos taisyklės gali būti taikomos moterims šiuolaikiniame pasaulyje.
Kaip Jums ši Deborah Feldman knyga? Parašykite, galbūt žiūrėjote pagal knygą kurtą serialą? Mačiau, kad lietuvių kalba yra išleista ir antroji Deborah Feldman knyga ,,Egzodas" (Exodus: A Memoir), šią knygą būtinai įtrauksiu į savo norimų perskaityti knygų sąrašą.
Ačiū, kad skaitote
Komentarai
Rašyti komentarą