„Chirurgo duktė“ – tai jautrus, įtemptas ir istoriškai sodrus romanas apie laikmetį, kai moters vieta visuomenėje buvo griežtai apribota namų sienomis. Tai kūrinys ne tik apie medicinos aušrą, bet ir apie milžinišką kainą, kurią teko sumokėti pirmosioms moterims, išdrįsusioms siekti chirurgo skalpelio.
Po pseudonimu Audrey Blake slepiasi rašytojų tandemas – Jaima Fixsen ir Regina Sirois. Autorės meistriškai derina istorinį tikslumą su stipriais charakteriais, tęsdamos knygoje „Mergina jo šešėlyje“ pradėtą Noros Bidi istoriją.
Siužeto vingiai: tarp Bolonijos ir Londono
Veiksmas nukelia į XIX a. vidurį (tiksliau – apie 1847-uosius). Pagrindinė veikėja Nora Bidi yra priversta palikti Angliją, nes tenykštės gildijos blokuoja moterų galimybes tapti licencijuotomis chirurgėmis. Ji išvyksta į Italiją, į prestižinį Bolonijos universitetą – seniausią veikiantį universitetą pasaulyje, kuris vienas pirmųjų atvėrė duris moterims. Nora čia – vienintelė moteris tarp studentų vyrų. Nors įstatymai leidžia jai mokytis, visuomenės ir kolegų požiūris išlieka priešiškas: jos sėkmė laikoma savaime suprantama, o bet kokia klaida – įrodymu, kad moterys netinka medicinai. Viskas pasikeičia, kai Nora susipažįsta su vienintele ligoninės gydytoja moterimi – Magdalena Marenko. Jos suvienija jėgas siekdamos ištobulinti tuomet itin pavojingą cezario pjūvio operaciją.
Veikėjų psichologija ir santykių analizė
Knygos stiprybė – ne tik medicininės detalės, bet ir daugiasluoksniai veikėjų ryšiai:
- Nora Bidi. Tai ne idealizuota herojė, o gyvas žmogus. Ji užsispyrusi, kartais daranti klaidų ir nuolat jaučianti spaudimą būti geresne už bet kurį vyrą, kad būtų bent kiek pastebėta.
- Danielius Gibsonas. Danielius yra Noros sužadėtinis, likęs Londone. Kol Nora kovoja Italijoje, Danielius kartu su daktaru Kroftu grumiasi su difterijos epidemija ir finansiniais sunkumais Anglijoje. Jų ryšys palaikomas laiškais, o jų santykiai laužo klišes: tai pagarbos, o ne saldžios romantikos ryšys.
- Horacijus Kroftas. Noros globėjas ir mentorius, kuris suteikė jai medicininio išsilavinimo pagrindus. Jo ekscentriškumas ir besąlygiškas tikėjimas Noros talentu XIX a. kontekste yra revoliucinis.
- Magdalena Marenko. Itin įdomi figūra. Pradžioje ji pasitinka Norą šaltai ir netgi priešiškai. Tačiau gilesnė analizė atskleidžia, kad šis atstūmimas buvo apsaugos priemonė – Magdalena žino, kaip sistema naikina „išsišokėles“. Jų draugystė, pagrįsta žinių mainais (Nora moko Magdaleną eterio nuskausminimo, o ši Norą – operacinės technikos), tampa viena stipriausių knygos linijų.
Medicinos pasaulis: tarp tamsos ir mokslo
Autorės puikiai atkuria laikotarpį, kai medicina buvo „greičio, o ne preciziškumo menas“. Chirurgija be sterilių sąlygų, instrumentų valymas tiesiog į prijuostę ir mirtinas sepsis buvo kasdienybė. Knygoje detaliai aprašomos įvairios tuo metu vykdytos procedūros: nuo pavojingų cezario pjūvių ir tracheotomijų dūstantiems vaikams iki išvaržų atitaisymo, amputacijų ar skysčių nusiurbimo (paracentezės). Didžiausias medicininis lūžis romane siejamas su eterio panaudojimu. 1846 m. William T. G. Morton pirmą kartą viešai pademonstravo eterio poveikį, o knygos veiksmo metu (apie 1847 m.) ši naujovė dar tik skynėsi kelią į ligonines. Nora Bidi, studijuodama Bolonijoje, tampa viena iš eterio pionierių, naudodama specialius garintuvus ir inhaliatorius, leidžiančius tiksliau dozuoti vaistus. Iki tol operacijos vykdavo pacientui esant visiškai sąmoningam, todėl chirurgai turėdavo dirbti žaibiškai, kad žmogus nemirtų nuo skausmo sukelto šoko. Be anestezijos operuojami pacientai būdavo tvirtai laikomi kelių sanitarų arba pririšami prie stalo, o jų riksmai ir pasipriešinimas būdavo kasdienė operacinių dalis.
Šiandien sunku suvokti, tačiau tuo metu mirtis buvo nuolatinė palydovė ligoninėse, o sėkmę dažnai lemti galėjo tik atsitiktinumas. Iki Josepho Listerio antiseptikos idėjų daktarai nesuprato infekcijų kilmės, todėl instrumentai būdavo tik „nuvalomi“ ir naudojami vėl, o rankų higiena nebuvo laikoma svarbia. Dauguma pacientų sėkmingai ištverdavo pačią operaciją, tačiau vėliau mirdavo nuo „rožės“ (karštinės) ar sepsio, nes operacinės nebuvo sterilios. Žaizdų plovimas aliejumi ar vynu, nors tuo metu atrodė logiškas, realiai neapsaugodavo nuo užkrėtimo.
Knygos centre ir cezario pjūvio operacijos. Tuo metu cezario pjūvis beveik visada reikšdavo motinos mirtį ir buvo atliekamas tik kraštutiniais atvejais. Noros ir Magdalenos siekis paversti šią operaciją saugiu metodu abiem gyvybėms yra ne tik medicininis, bet ir socialinis – siekis įrodyti, kad mirtis gimdymo metu neturi būti „natūrali“ ir neišvengiama lemtis.
Kam rekomenduočiau knygą „Chirurgo duktė“?
Ši knyga tikrai turi savo auditoriją, ir manau, kad ji labiausiai patiks tiems, kurie mėgsta ne tik istoriją, mediciną, bet ir emociją bei stiprius veikėjų išgyvenimus. „Chirurgo duktė“ – tai knyga, kuri įtraukia nuo pirmų puslapių ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Joje puikiai dera įtemptas siužetas, stiprūs veikėjai ir itin įdomiai atskleistas medicinos pasaulis. Skaitant lengva pasinerti į istoriją, o puslapiai tiesiog tirpsta rankose.
Labiausiai žavi tai, kad ši knyga ne tik pasakoja istoriją, bet ir leidžia pajusti laikmetį – jo sudėtingumą, pavojus ir pokyčių kainą. Tai pasakojimas apie drąsą, pasirinkimus ir žmones, kurie nepaisydami visko siekia daugiau.
Man ši knyga buvo tikras atradimas – lengvai skaitoma, įtraukianti ir paliekanti stiprų įspūdį.
Mano įvertinimas: 🌞🌞🌞🌞🌞
Remiantis „Goodreads“ platformos duomenimis, Audrey Blake knyga „Chirurgo duktė“ (angl. The Surgeon's Daughter) yra vertinama gerai:
Bendras įvertinimas: Knyga turi 4,26 žvaigždutės vidurkį iš 5.
Kaip Jums ši knyga? Galbūt skaitėte pirmąją šios serijos dalį - knygą ,,Mergina jo šešėlyje". Aš šios knygos neskaičiau, bet būtinai paieškosiu bibliotekoje.
Ačiū, kad skaitote
Komentarai
Rašyti komentarą