,,Stiklo žmogus" – įtraukiantis skandinaviškas trileris, kurį pradėti sunku, bet įpusėjus neįmanoma padėti į šalį

 Švedų kriminalinės literatūros autorius Anders de la Motte garsėja gebėjimu kurti atmosferiškus, tamsius ir sudėtingo siužeto detektyvus. Jo romanas „Stiklo žmogus“ – tai antroji Leo Asker serijos dalis, kurioje dera klasikinis skandinaviškas „nordic noir“ stilius, paslaptys ir kelių linijų tyrimas.

Tai knyga, kuri reikalauja kantrybės pradžioje, tačiau antroje pusėje skaitytoją visiškai įtraukia – būtent taip nutiko ir man.

Siužetas: dvi paslaptys, kurios galiausiai susijungia

Romano centre – policijos inspektorė Leonora (Leo) Asker, vadovaujanti keistam policijos padaliniui, kartais vadinamam „pamestų bylų skyriumi“. Čia tiriami neįprasti ar keisti nusikaltimai, kurių kiti pareigūnai nenori imtis. 

Istorija prasideda dramatiškai: šalia Leo tėvo žemės, taip vadinamos ,,Fermos", randamas kūnas, kuris ten galėjo gulėti net 16 metų. Įtarimai krenta būtent ant jos tėvo, todėl Leo priversta tirti bylą ne tik kaip pareigūnė, bet ir kaip dukra. Bėda ta, kad su tėvu Peru Paruoštuku, dukrą sieja sudėtingi santykiai. Leo visai nenori padėti tėvui, tačiau, žinodama jo sudėtingą būdą, ir galimas pasekmes, jei atsisakys tą daryti, ji imasi slapta tirti paslaptingą žmogžudystę.

Tuo pat metu kita siužeto linija seka rašytoją Martiną Hilą, kuris atvyksta į izoliuotą dvarą rašyti paslaptingo verslininko biografijos. Ten jis susiduria su legendomis apie keistus šviesos reiškinius, seną observatoriją ir paslaptingą figūrą, vadinamą Stiklo žmogumi. 

Iš pradžių šios istorijos atrodo nesusijusios, tačiau pamažu pradeda ryškėti bendras siužeto tinklas.

Pagrindiniai veikėjai

Leo Asker
Stipri, tvirto charakterio, sudėtinga ir kiek ekscentriška policijos pareigūnė. Jos vaikystė buvo neįprasta – ji augo su tėvu, kuris ruošėsi įvairioms katastrofoms ir mokė ją išgyvenimo įgūdžių. Tai paaiškina jos neįprastą mąstymą ir užsispyrimą. 

Martinas Hilas
Rašytojas ir tyrėjas, kuris dažnai veikia kaip kontrastas Leo – labiau racionalus, analizuojantis, tačiau taip pat įtraukiamas į pavojingus įvykius.

Peras Asker
Leo tėvas – paslaptingas ir ekscentriškas personažas, kurio praeitis ir gyvenimo būdas tampa svarbia siužeto dalimi. Knygoje jis vadinamas Peru Paruoštuku, nes visą savo gyvenimą ruošėsi, kaupė atsargas, statė bunkerį ir ruošėsi artėjančiai pasaulio pabaigai. 

Stiklo žmogus
Paslaptinga figūra, susijusi su žiauriais nusikaltimais ir legendomis. Jo istorija kuria tamsią, beveik siaubo elementų turinčią atmosferą.

Paslaptingas dvaras ir Gunaro šeimos istorija

Viena iš siužeto linijų nukelia į nuošalų dvarą, priklausantį paslaptingam verslininkui Gunarui. Tai vieta, apgaubta legendomis ir keistomis istorijomis. Dvaras stovi atokiai nuo žmonių, apsuptas miškų ir laukų, todėl nuo pat pradžių kuria šiek tiek nejaukią, paslaptingą atmosferą.

Gunaro šeimos istorija šiame dvare yra ilga ir sudėtinga. Pasakojama apie keistus reiškinius, kurie esą vykdavo dar ankstesnėse kartose – nepaaiškinamas šviesas danguje, keistus signalus ir net galimus kontaktus su nežemiškomis būtybėmis. Vietiniai žmonės šias istorijas perduoda kaip legendas, tačiau kai kurie šeimos nariai jas laikė visiškai rimtomis.

Dvaro teritorijoje netgi buvo įrengta vieta stebėti dangų – tarsi savotiška observatorija ar stebėjimo punktas. Tai sustiprina įspūdį, kad Gunaro šeima ilgą laiką domėjosi dangaus reiškiniais ir galimais NSO pasirodymais.

Būtent ši paslaptinga šeimos istorija ir dvaro legendos tampa svarbia siužeto dalimi. Iš pradžių jos atrodo kaip keistas fonas ar ekscentriškas šeimos pomėgis, tačiau vėliau ima aiškėti, kad šios istorijos gali būti susijusios su kur kas rimtesniais įvykiais – praeities nusikaltimais, paslaptimis ir manipuliacijomis.

Martinas Hilas įsitraukia į šio paslaptingo dvaro gyvenimą. Gunaro dukra Nova pasiūlo jam parašyti knygą apie jos šeimos istoriją.  Hilui tai turėjo būti gana įprastas projektas – biografinė knyga apie ekscentrišką verslininką ir jo šeimą. Tačiau labai greitai tampa aišku, kad ši užduotis yra kur kas sudėtingesnė, nei jis tikėjosi.

Gunaras ir jo šeima yra itin uždari žmonės. Jie saugo savo praeitį ir nelinkę atvirai kalbėti apie šeimos istoriją. Hilas pamažu supranta, kad jo rašoma knyga nėra tik paprasta biografija – tai bandymas sukurti tam tikrą pasakojimą apie Gunaro gyvenimą, kuriame kai kurios detalės gali būti nutylėtos arba sąmoningai pakeistos.

Gyvendamas dvare Hilas pradeda vis artimiau bendrauti su Gunaro šeimos nariais ir tarnautojais. Tačiau šie santykiai nėra paprasti – juose nuolat jaučiama įtampa ir nepasitikėjimas. Hilas dažnai jaučiasi tarsi pašalinis žmogus, kuris bando suprasti sudėtingą ir keistą šeimos dinamiką.

Kuo daugiau jis sužino, tuo aiškiau tampa, kad Gunaro šeimos istorijoje yra daug nutylėtų faktų. Šios paslaptys galiausiai ima jungtis su kitomis romano siužeto linijomis ir atskleidžia, kad praeities įvykiai gali turėti labai realių ir pavojingų pasekmių dabartyje.

Autorius Anders de la Motte meistriškai balansuoja tarp racionalaus detektyvo ir beveik mistinio pasakojimo. Skaitytojui nuolat kyla klausimas: ar tai tik legendos ir sąmokslo teorijos, ar vis dėlto šiose istorijose slypi dalis tiesos?

Varlės simbolis romane

Romane Stiklo žmogus varlės motyvas nėra atsitiktinė detalė – tai subtilus simbolis, kuris sustiprina knygos atmosferą ir paslapties jausmą. Net ir knygos viršelyje matomas varlės atvaizdas leidžia suprasti, kad autorius Anders de la Motte šį simbolį naudoja sąmoningai.

Literatūroje varlė dažnai siejama su virsmu, pasikeitimu ir ribine būsena. Tai gyvūnas, gyvenantis tarp dviejų pasaulių – vandens ir sausumos. Tokia simbolika puikiai dera su knygos atmosfera, kurioje veikėjai nuolat balansuoja tarp tiesos ir melo, praeities ir dabarties, realybės ir legendų. Tačiau varlės motyvas knygoje neatsitiktinis. Ypatingą reikšmę šis nedidelis padarėlis reiškia paslaptingiausiam knygos veikėjui - Stiklo žmogui. Apie šią sąsają sužinosite perskaitę knygą iki pat pabaigos.

Knygos pavadinimo „Stiklo žmogus“ prasmė

Pavadinimas „Stiklo žmogus“ taip pat turi kelias prasmes.

Pirmiausia jis susijęs su paslaptinga figūra,  apie kurią kalbama knygoje. Šis pavadinimas kuria įspūdį apie kažką trapų, bet kartu pavojingą – kaip stiklas, kuris gali būti skaidrus ir gražus, tačiau lengvai sudūžta.

„Paslaptys yra kaip stiklas – gali jas slėpti metų metus, bet vieną dieną jos vis tiek sudūžta.“

Simboliškai stiklas gali reikšti ir tiesą bei jos trapumą. Romane daugelis veikėjų slepia praeities paslaptis, o jų gyvenimai atrodo tvirti tik tol, kol neatskleidžiama tiesa. Kai ji iškyla į paviršių, visas kruopščiai sukurtas fasadas gali sudužti lyg stiklas. Stiklas dažnai siejamas su atspindžiu – galimybe pamatyti tikrąjį veidą. Tai atitinka ir detektyvinę knygos esmę: tyrimas pamažu nuvalo sluoksnius ir leidžia pamatyti tikrąją istoriją.

Ar knyga buvo įdomi? 

Man ši knyga pasirodė gana netipiška detektyvui. Pirmoji pusė  buvo sudėtinga – čia daug veikėjų, skirtingų siužeto linijų ir istorijų. Kaskart prisėdusi skaityti, turėjau peržvelgti kelis skyrius atgal,  kad galėčiau suprasti knygos siužetą. Maždaug nuo  knygos vidurio istorija įsibėgėja taip, kad nebesinori padėti knygos iki paskutinio puslapio. 

Man patiko knygos struktūra. Istorija pasakojama pasirenkant gana dinamišką ir šiuolaikišką pasakojimo struktūrą. Knyga suskirstyta į daugybę trumpų skyrių, kurie dažnai baigiasi įtampos momentu. Toks struktūrinis sprendimas nėra atsitiktinis – jis padeda palaikyti nuolatinį tempą ir sukuria stiprų „dar vieno skyriaus“ efektą.

Skyriai dažniausiai pažymėti veikėjų vardais arba perspektyva, iš kurios pasakojama istorija. Taip skaitytojas gali sekti skirtingas siužeto linijas – vieni skyriai pasakoja apie policijos tyrimą, kiti apie Martino Hilo darbą dvare ar įvykius, susijusius su Gunaro šeima. Tokia struktūra leidžia autoriui pamažu atskleisti informaciją ir kurti įtampą, nes kiekviena perspektyva pateikia tik dalį bendro paveikslo.

Trumpi skyriai taip pat atspindi patį detektyvinio trilerio žanrą. Jie suteikia tekstui ritmą, leidžia greitai pereiti nuo vienos scenos prie kitos ir palaiko smalsumą. Dažnai skyrius baigiasi klausimu, netikėta detale ar nauju atradimu, todėl natūraliai norisi iš karto pradėti kitą.

Pradžioje toks pasakojimo stilius  mane  klaidino – ypač dėl didelio veikėjų skaičiaus – vėliau, įpusėjus skaityti,  buvo nesunku. Skirtingos siužeto linijos pamažu susijungia, o trumpi skyriai leidžia greitai auginti įtampą iki pat finalo. Būtent todėl antroje knygos pusėje istorija įgauna pagreitį ir tampa sunku atsitraukti nuo skaitymo. 

Knygą rekomenduočiau visiems detektyvų ir trilerių mylėtojams. Knygos pradžioje teks apsišarvuoti kantrybe, tačiau susipažinus su knygos veikėjais, negalėsite šios knygos padėti į šalį, kol nepabaigsite visos istorijos. 

Mano įvertinimas: 🌞🌞🌞🌞☀️

Remiantis „Goodreads“ platformos duomenimis, Anders de la Motte knyga „Stiklo žmogus“ (angl. The Glass Man) yra vertinama neblogai:

Bendras įvertinimas: Knyga turi 3,90 žvaigždutės vidurkį iš 5.

Parašykite, kaip Jums ši knyga. Patiko?

Skaitydama knygą sužinojau, kad yra pirma šios istorijos, detektyvės Leo Asker pradžios knyga. Ji vadinasi ,,Kalnų karalius". Būtinai ieškosiu šios knygos bibliotekoje.